Suprantu, kad šito straipsnio antraštė mažų mažiausiai jums turėtų skambėti kvailai. Kaip dabar gali šitaip gi būti? Nuvažiavus į Kernavę norisi pabūti lietuviu, grįžus namo – jauties lyg amerikietis. Važiuoji pas senelius į sodą, griauži šviežias morkas – jauties kaip italas. Ne, ne šitaip visgi čia viskas. Gyvosios archeologijos dienos tuo ir gyvos, kad jos ten tikros – istorijos pasimokai ne iš istorijos vadovėlių, ne iš dėstytojų pasakojimų, kuriuose kas kelias minutes pamini kokį žiauriai kietą mokslinį keiksmažodį. Nuvažiavęs į Kernavę visą istoriją pamatai tiesiog savomis akimis. O ta jau mano minėta gyvoji archeologija gyva dar ir tuom, kad viskas visiškai natūralioje, istoriškoje aplinkoje – veiksmas įsispraudęs visuose penkiuose Kernavės, UNESCO laurais apdovanotuose, piliakalniuose. Dalyvaujant šventėje ir matant Lietuvos istoriją, papročius, laimingus tokiais pagoniškais drabužiais apsirengusius žmones tikrai norisi džiaugtis savo lietuviška prigimtimi.
Viskas vyko tris dienas – nuo liepos 8-os iki liepos 10-os. O tai reiškia, kad visas tas tris dienas Kernavėj buvo žymiai daugiau laimingų turistų, nei jų būna vidutiniškai atvežamuose šešiuose turistiniuose autobusuose įprastomis dienomis perdien (vietinio gyventojo informacija). Reiškia dar ir tai, kad tris dienas įvairūs amatininkai ir tie patys turistai, besidžiaugdami švente, turėjo svilti žiaurioje ir negailestingoje saulėje. Vienas jau gerokai pasvilęs žmogus (gyventojas) pasakojo, kad dabar (saulė kokiai valandai buvo apsitraukusi debesimis) dar nieko, ir paskui parodė savo raudonai mėlyną nugarą.
Veiklos ir pamatymų Kernavės lankytojams buvo per akis: atskiras palapines turėjo skirtingų amatų amatininkai (alaus gamybos, maisto ruošimo, puodininkystės, metalo apdirbimo, luoto skobimo ir t.t.). Buvo galima vaikščioti, žiūrėti, ragauti, išbandyti, nusipirkti ir dar pasiklausyti grojamos archajiškos (arba bent jau į tą pusę) muzikos. Bandau parodyti bent dalį to, kas ten vyko (nuotraukos paspaustos pasididina).
(pala pala, ką tu čia ką tik pasakei?)
(matot, kokios seniau buvo bausmės – net šypsenos išsprūsdavo)
(vienas karščiausių suvenyrų pirkimo taškų – monetų kalykla)
(latviai kūrena ugnį ir tuoj tuoj išlydys metalą)
(šitaip, prieš kelis tūkstančius metų, buvo čirškinami pusrytiniai šoninės gabaliukai)
(besišypsanti bilietų pardavėja)
(amatininkai sėmėsi idėjų ir iš socialinių tinklų, tokių kaip Twitter’is)
(moterys išgąsčio perkreiptais veidais)
(
Fidžio viesulas. Šio atrakciono Jums nesiūlyčiau bandyti. Šiuo atrakcionu Jūs galite pasiekti iki 60km/h greitį. Man irgi skambėjo visai smagiai, todėl pamąsčiau – kodėl gi neišbandžius. Tačiau įsibėgėjus, vanduo pradėjo tykšti į akis, nieko negalėjau įžiūrėti, o negana to – viduryje atrakciono į šoną dar daužiau kažkur galvą. Nežinau, gal čia man vienam taip keistai, taigi – spręskite patys :)