Kol į pravažiuojamą Bonos oro uostą nenutraukiamai leidosi lėktuvai, galvojau apie Vokietiją. Kelionė jau buvo gerokai įsibėgėjusi ir, dairydamasis į vis iškylančius miestukus, bandžiau suprasti šią šalį.
Gal vyno? Važiuoji nedideliais keliukais, kažkur Vokietijos vakaruose, netoliese Mozelio upės, ir aplink matai stačius kalnus, apkibusius vynuogėmis. Kai kur žaliuoja, kai kur žybsi violetinė spalva. Ir kokie plotai nukloti tais vynuogių laukais! Ir kiek nesuvokiamai daug vyno iš jų išspaudžiama! Na, visgi įdomiau kaip tos vynuogės apžiūrimos. Į stačias atšlaites keliamasi tarp lysvių padarytais „bėgiais“ ir kiekviena kekė apžiūrima. Žodžiu, neįsivaizduojamai daug vargo. Bet vaisiai tai dar ir kaip saldūs – įvairių metų derliaus vynas parduodamas kone kiekvienuose namuose, weinfest’uose ir kilometriniuose vyno rūsiuose, kuriuose kaip vaiduokliai linguoja degustacijose prisiragavę žmogeliai.
Pritaikyta keliauti. Kad pritaikyta keliavimui automobiliu, tai jau tikrai. Galima ir naują posakį priderinti – „vokiškas keliavimas“ arba „keliausi kaip Vokietijoj“. Keliai sutvarkyti arba intensyviai tvarkomi ir plečiami. Beveik visur trijuosčiai ar bent jau dvijuosčiai autobahnai. Pakelėse daug stotelių, kuriose pristatyta daug suoliukų su stalais ir labai švarių (mokamų, nemokamų – visokių) būdelių „reikalams atlikti“. Beje, keliaudami kai kada nemokamai būsite pamalonanti jus supančių vaizdų.
Vokiškuose keliuose – vokiškos mašinos? Važiuodami keliu pamatėme išskirtinai daug vokiškų mašinų. Ginčijomės kaip ten yra su jomis iš tikrųjų. Pabandžiau paskaičiuoti ir štai kokie rezultatai (skaičiavau tik vokiškos gamybos mašinas su vokiškais numeriais):
iš skaičiuotų 150-ies mašinų, 96 – vokiškos, 54 – pagamintos kitoje šalyje. Taigi, vokiečiai lieka ištikimi savo šaliai.
Žmonės. Apie žmones blogai atsiliepti sunku. Na, bent jau matant iš išorės. Jų tarpusavio bendravimas, sutarimas, bendruomeniškumas, paslaugumas sukuria ypatingą atmosferą. „Guten morgen!“ su didele šypsena veide tau sušuko daugybė tiesiog visiškai nepažįstamų žmonių, o beeinant Kiolno gatve ir vartant žemėlapį priėjęs žmogus tiesiog pasisiūlė padėti.
Taip, klausau jūsų. Ko norėsite? Aptarnavimui turiu tik milžinišką kibirą gerų žodžių. Klientas aptarnaujančiajam jokiu būdu ne priešas, o geras draugas, kurį sutinka pirmą kartą. Maloniai aptarnaus ir dar pardavėja pridės, kad bandeles su varške irgi mėgstanti, ypač ką tik iškeptas.
Išalkote? Pasiruoškite atverti savo skrandžius, nes jei jau kažką užsisakėte – tuoj ant savo stalo pamatysite gigantišką lėkštę, pilną visokių gardumynų. Dievaži, jei gyvenčiau Vokietijoje – turbūt nutukčiau. Šniceliai (schnitzel), saldumynai ir visa kita beprotiškai skanu ir jų daug.
Kraštovaizdis. Vokietija gali leisti sau girtis ne tik ekonomika, žmonėmis, kultūra, maistu, bet ir istorija bei nuostabiu kraštovaizdžiu. Gražiausi vaizdai būna važiuojant palei upę. Aplink išsidėstę mažyčiai miestukai, keliai apsupti didingų kalnų su dar didingesnėmis pilimis ant jų.
Energija ir ekologija. Vokietija šalis, kurioje jaučiasi tikrasis ekologijos vajus. Pirmiausia, visur pristatyta konteinerių skirtingų rūšių šiukšlėms ir jos tikrai RŪŠIUOJAMOS – ne tik dėl grožio. Keliai nukloti vėjo jėgainėmis. Jų čia daug. Ir ne šiaip sau daug (ne, ne kaip prie Palangos), o TIKRAI daug. Ir jų dar statoma. Dar statomi ir į nuimtus daržinių stogus panašių saulės baterijų laukai. O stengiasi ir patys žmonės pasirūpinti savo energija, namų stogus apjuosdamai saulės baterijomis.
Kuo ypatinga 18.00 valanda? Ypatinga, bet ne maloniąja prasme. Jei pavakare važiuojate į kokį miestuką ir planuojate ten apsipirkti (na, tarkime, labai norite nupirkti draugams suvenyrų ar sau knygą vokiečių kalbai mokintis) ar paskanauti vokiško stalo gėrybių, neužmirškite paskubėti – viskas užsidaro 18.00 valandą. Dirba vos kelios kavinės ir itin stambūs prekybos centrai.
„Ir kodėl gi džiaugsmas liejasi per kraštus“ – paklausit? Vokietijoje atradau viską, ko tik galiu norėti. Jei tik reiktų pasirinkti kokią kitą šalį, kurioje norėčiau gyventi, pasirinkčiau būtent Vokietiją, bent jau dabar. Į ją tikrai dar sugrįšiu.
