Viskas prasideda nuo to, kad kažkur tolumoj mažą giedro dangaus lopinėlį pradeda uždenginėti tirštasluoksniai debesys. Tokie piktoki, bet kai toli, atrodo nepavojingi. Praėjus visai mažam laiko kiekiui, nepastebimai mažo lopinėlio uždenginėjimas pavirsta į viso dangaus okupaciją. O štai tada pajunti tą momentą, kai nebelieka ribos tarp nakties ir dienos.
Tik prasidėjus žemės ir dangaus maišymuisi (t.y. visu galingumu trenkiant žaibams, „grojant“ griaustiniui, krentant iš dangaus vandeniui), įdomu stebėti aplinkinį vyksmą. Smagiausiai ir geriausiai stebėjimas vyksta miesto centre: gatvės ištuštėja, visi pradeda bėgioti prisidengę beplyštančiais maišais (kalbu apie neperlyjamus lietpalčius), visos į pastoges panašios vietos prisipildo žmonių. Kas išsitraukia kokią knygą, kas šnekučiuojasi, kas užeina į parduotuves, vaizduodami, kad pirks ką nors.
O užvis smagiausia yra su taksi. Tokia situacija: miesto centras, iki namų kokie 3 kilometrai. Pareiti – neįmanoma, laukti – nėra kada. Ką daryti? Nieko daugiau nebelieka, tik išsikviesti taksi, kuris parvežtų namo. Atrodo paprastai, bet problema tame, kad į taksi prisiskambinti taip neįmanoma, kaip į kokios televizijos tiesioginį eterį. Galų gale prisiskambinu ir rusišku akcentu išgirstu „Gerai, tuoj pribūsim“. Grįžtu namo.
Myliu lietų. Pažvelkit į jį iš kitos pusės, ir jūs pamilsit. Jei dar nemylit.
|