Andrius Kleiva

Ką čia jau ir beslėpsi – esu didžiulis Užkalnio ir jo knygų mėgėjas („fanas“-  siaubingai bjaurus žodis, tai naudosiu šitą). Neklauskit kodėl, ir pats neprašomas galiu pasakyti – džiaugiuosi, žaviuosi jo tekstais ir sugebėjimu juose velniškai gerai perteikti savą patirtį, emocijas ir įvairią realybę. Išleido mat jis naują knygą „Prijaukintoji Anglija“, tai jau aš, kaip koks maniakas, atvykęs į tolimąjį Vilnių (o Palangai jis tikrai tolimas) su reikalais, ir tuos reikalus susitvarkęs, įpuoliau į artimiausią knygą ir pradėjau raustis po knygas, kol galiausiai pamačiau tamsiai bežaliuojančių, puotaujančiais meškiukais apipavidalintų knygų stirtas, dar visai neseniai iš spaustuvės dėžių ištrauktas.

Pradėdamas skaityti įžangą šiek tiek nustėrau – sako, pradės rašyti apie lietuvius. Ir sunerimau, nes vaizduotėje jau pradėjo painiotis siaubingai populiarūs vadovėliai apie tai, kaip gyventi, kaip elgtis, ką valgyti ar kuo užsikloti ir kur įstoti, kur įsidarbinti. Labiau pradėjau bijoti, kai paskaičiau pradžią – galvoju, viskas, pasirodo, ir iš Užkalnio antros dalies nereikia ko tikėtis. Ironiškai išsiviepusi mano šypsena pradėjo normalėti, kai bridau gilyn į tekstą – pajutau, kad į tuos patarimus trims milijonams meistriškai „įgrojamos“ užslėptos Anglijos savybės.

Autorius, užsiminęs apie atšipusius dantis, akivaizdžiai norėjo pasakyti visiems „Laikykitės, grįžtu!“ ir Anglijos vaizdai tekstuose tamsesni ir labiau apsiniaukę. Bet turbūt taip ir turi būti – pirmoje knygoje saulė švietė pernelyg ilgai, tai dabar užvarė debesų ir lietaus. Savybės, mąstymas ir istorija godžiai, bet gardžiai pašiepiami. Spėju ir savo spėjimu beveik neabejoju, kad geriausiai ir įdomiausiai sureaguosite perskaitęs apie anglų bjaurastis – va ten tai velniava. „Eina švilpt“ tik pasakiau.

Džiaugiuosi, kad ir antroje dalyje išlaikomas tas pats užkalniškas stilius – viską pasakyti suprantamai, įdomiai ir savu humoru. Ne kokiu saldžiu ir pabodusiu, bet subtiliu ir manieringu. Tiesa, jo gal ne tiek, kiek pirmoje knygoje būta, bet pakankamai, kad tekstas pagyvėtų. Tekstą pagyvina išnašos, tuo pačiu lengvai nuvalydamos dulkes, kurios trukdo suprasti tekstą ir jo esmę. Bet visgi A. Užkalnis tekstų rinkinio pradžioje teisinasi dėl tų išnašų ir žada jų rečiau. Pažadas, panašu, įvykdytas – jų pribarstyta rečiau, bet riebesnių, t.y. didesnės apimties. Kaip ten jau bebūtų, akies kilnoti iš pradžios į apačią reiks rečiau.

„<…> Ir apima malonus jausmas…“ (A. Užkalnis), nes visos kortos pamažu verčiasi – Angliją imu prisijaukinti, suprasti ir priimti ją tokią kokia yra – kartu su savomis keistenybėmis, emocijomis, tauta ir žmonėmis.