Rugp
14

OS X Lion – naujas žvėris Apple operacinių sistemų džiunglėse

6 komentarai (-ų)


Naujos OS X Lion operacinės sistemos pristatymą Apple tempė kaip reikiant – žadėjo vartotojams ją liepą, o išleidimas gavosi jau artėjant rugpjūčiui, jau liepos 19-ą dieną. Turbūt daugiau už pačios operacinės sistemos funkcijas kalbama apie jos pateikimo būdą. OS vartotojams sistemą reikia parsisiųsti tiesiog internetu, iš Mac App Store programų parduotuvės. O tai reiškia, kad pirkdami naują OS X versiją daugiau nebeeisim į parduotuvę ir negausim gražios dėžutės. Reiškia dar ir tai, kad aš su savo neįtikėtino lėtumo (1Mb/s) internetu tą sistemą turėjau siųstis visas 12 valandų. Žinoma, tokiems kaip aš yra Apple pasiūlytos kelios išeitys: ateiti į Apple parduotuvę ir ten pat naują OS atsisiųsti ar susimokėti 69 JAV dolerius ir Apple krautuvėje nusipirkti USB atmintinę su jau ten sukištu OS X Lion.

Sistemą Apple programų parduotuvėje galima griebti prieš tai užsimokėjus 30 dolerių JAV, 24 eurus – Europoje. Sistemos piktograma nušoka ant programų paleidimo eilutės apačioje ir prasideda 3.74 GB diske užimantis siuntimas. Naudojuosi sistema beveik mėnesį ir šį tą jau galiu pasakyti.

Švarios OS X Lion instaliacijos smagumynai
Viena didžiausių OS X Lion bėdų – sunkiai paprastam vartotojui įkandamas švarus sistemos perinstaliavimas (ne tiesiog atnaujinimas, o visų duomenų ištrynimas ir visiškai naujas sistemos įrašymas į kompiuterį). Praėjusioje OS X versijoje (turiu galvoje Mac OS X Snow Leopard) tereikėdavo prieš instaliaciją pravalyti kietąjį diską ir instaliuoti. Dabar taip paprastai nepadarysi. Reikia bėgioti po visus Apple vartotojų forumus ir ieškoti galimų švarios instaliacijos būdų. Būdų irgi ne vienas. Aš išbandžiau šiek tiek ilgesnį, bet paprastesnį: švariai instaliavau Snow Leopard, o paskui ją atnaujinau iki Lion. Daug knisaties, bet rezultatas yra – švari operacinė sistema, paruošta bandymams ir žaidimams.

Liūtas pasitinka praskėstais nasrais ir suvalgo dieną be kompiuterio
Dabar pasispjaudysiu per abi puses ir patikinsiu, kad dabar jokių bėdų jau nėra… Bet dar po švarios instaliacijos mykiau, kad tiek problemų dar su jokiu Apple produktu nebuvau turėjęs. Keletas žadėtų funkcijų veikė ypatingai klišai. Pavyzdžiui, prieš kompiuterio išjungimą neužvertų langų atkūrimas kompiuterį įjungus vėl. Įjungiate kompiuterį, atsidarote interneto naršyklę, pašto programą, kalendorių ir staiga nusprendžiate, kad viską reikėtų mesti. Neišjungęs langų išjungiate kompiuterį. Vėl jį įjungus visus tada paliktus programų langus rasite savoje vietoje. O man tai veikė kitaip – kiekvieną kartą prieš išjungdamas kompiuterį išjungdavau visus langus ir programas. Vėl įjungus kompiuterį vis rasdavau visus atidarytus langus, kuriuos buvau palikęs prieš dieną – tik instaliavus naują sistemą. Negana to, niekaip negalėjau prisijungti prie Mac App Store. Būta ir dar visokių skylių, kurių niekaip negalėjau užkamšyti. Teko perinstaliuoti sistemą. Maniau, viskas išsispręs. O, pasirodo, ne, nieko panašaus. Sukūriau naują vartotoją naudotis kompiuteriu, o savo buvusį ištryniau. Naujame vartotojuje problemų jau nebuvo.

OS X + iOS = OS X Lion
Seniau Apple girdavosi, kad Mac OS X sumanumą perkėlė į tokius nešiojamuosius įrenginius kaip iPad, iPod ar iPhone ir taip gavosi iPhone OS, ilgainiui evoliucionavusi į iOS. Dabar, šit, per pristatomąjį renginį Apple sakė, kad viskas versis aukštyn kojom – iOS funkcijos bus perkeltos į OS X sistemą kompiuteriams. Ir, akivaizdu, kompanijos produktas pakrypo visai neprasta linkme. Kad būtų patogiau iOS galimybes pritaikyti OS X Lion, pelė buvo nustumta tolyn (ne, Magic Mouse ir toliau garbinama) ir imta garbinti multilietiminė čiuožykla (© Džiugas / vienastoks). Turiu galvoje anglakalbių liaudyje dar vadinamą multitouch trackpad. Šiam prietaisui pritaikytas ir visas naujos sistemos valdymas. Štai, pavyzdžiui, itin patogu vaikščioti per visą ekraną (fullscreen) paleistomis programomis. Reikia jau įjungto pašto – keturiais pirštais slenki per čiuožyklą į šoną, kol ją pasieki. Reikia švaraus darbastalio – slenki per čiuožyklą vėl į kitą šoną, kol pasieki. Tas pats ir su jau paleistomis programomis iOS 5 sistemoje.

Programų paleidimas irgi supaprastintas – kad nereikėtų knaisiotis po krūvas Applications kataloge išmėtytų programų, reikia tik suglausti keturis pirštus į vieną vietą ir atsidaro Launchpad. Ten galima susidėlioti programas tam patogioje vietoje į aplankalus. Tiesa, prieš tai buvusiai Exposé funkcijai (parodo visus aktyvius programų langus) į pagalbą atėjo ir Mission Control, kuri be galo mažai kuo skiriasi nuo jau minėtos Exposé. Mission Control tik suskirsto vienos programos langus į vieną vietą, kad būtų lengviau matyti kur kas padėta. Taip dirbti geriau, tik, va, nežinau, ar vertėjo Apple pristatyti tai kaip visiškai naują funkciją nauju pavadinimu.


Smulkmė
Į naują sistemą Apple įdėjo ir AirDrop – sunkiai pastebimą funkciją, įgrūstą Finder programos šone. Tai reikalinga, bet jau tada reikalinga labai, tik tuo atveju, jei namuose yra ne vienas Mac kompiuteris. Tada su AirDrop tarp Mac kompiuterių galima viens kitam permetinėti įvairius failus. Gražu, bet PC nepritaikyta ir dėl to kebliau tuo AirDrop pasinaudoti.

Atnaujintas kasdienių programų paketas, kuriuo tikrai imsiu dažniau naudotis. Štai, pavyzdžiui, Mail patapo visai smagia programa. Nebėra maišalynės, sumanesnė paieška. Šiuo metu net bandau atsisakyti gmail.com ir iškeisti vien tik į Mail. iCal, skirtas kalendoriams, pasidarė kaip popierinė užrašų knygutė kokiems įvykiams pasižymėti. Pridedant naują įvykį, galima rašyti „Nusipirkti knygą at 12am on Monday“ ir įvykis bus automatiškai pridėtas į nurodytą vietą. Lietuviškai kol kas rašyti negalima, bet užteks ir angliškai.

Pabaigai
Trumpai tariant, Lion – ne kažikoks stebuklas ir ne sprogusi bomba operacinių sistemų pasaulyje, tačiau dar vienas žingsnis patogesnės sistemos link. Belieka tikėtis, kad Apple toliau žengs į priekį tokiais žingsniais ir nespės nuevoliucionuoti ne į tą pusę.

Liep
21

Kernavė Gyvosios archeologijos dienomis: laikas ir vieta, kai norisi būti lietuviu

2 komentarai (-ų)


Suprantu, kad šito straipsnio antraštė mažų mažiausiai jums turėtų skambėti kvailai. Kaip dabar gali šitaip gi būti? Nuvažiavus į Kernavę norisi pabūti lietuviu, grįžus namo – jauties lyg amerikietis. Važiuoji pas senelius į sodą, griauži šviežias morkas – jauties kaip italas. Ne, ne šitaip visgi čia viskas. Gyvosios archeologijos dienos tuo ir gyvos, kad jos ten tikros – istorijos pasimokai ne iš istorijos vadovėlių, ne iš dėstytojų pasakojimų, kuriuose kas kelias minutes pamini kokį žiauriai kietą mokslinį keiksmažodį. Nuvažiavęs į Kernavę visą istoriją pamatai tiesiog savomis akimis. O ta jau mano minėta gyvoji archeologija gyva dar ir tuom, kad viskas visiškai natūralioje, istoriškoje aplinkoje – veiksmas įsispraudęs visuose penkiuose Kernavės, UNESCO laurais apdovanotuose, piliakalniuose. Dalyvaujant šventėje ir matant Lietuvos istoriją, papročius, laimingus tokiais pagoniškais drabužiais apsirengusius žmones tikrai norisi džiaugtis savo lietuviška prigimtimi.

Viskas vyko tris dienas – nuo liepos 8-os iki liepos 10-os. O tai reiškia, kad visas tas tris dienas Kernavėj buvo žymiai daugiau laimingų turistų, nei jų būna vidutiniškai atvežamuose šešiuose turistiniuose autobusuose įprastomis dienomis perdien (vietinio gyventojo informacija). Reiškia dar ir tai, kad tris dienas įvairūs amatininkai ir tie patys turistai, besidžiaugdami švente, turėjo svilti žiaurioje ir negailestingoje saulėje. Vienas jau gerokai pasvilęs žmogus (gyventojas) pasakojo, kad dabar (saulė kokiai valandai buvo apsitraukusi debesimis) dar nieko, ir paskui parodė savo raudonai mėlyną nugarą.

Veiklos ir pamatymų Kernavės lankytojams buvo per akis: atskiras palapines turėjo skirtingų amatų amatininkai (alaus gamybos, maisto ruošimo, puodininkystės, metalo apdirbimo, luoto skobimo ir t.t.). Buvo galima vaikščioti, žiūrėti, ragauti, išbandyti, nusipirkti ir dar pasiklausyti grojamos archajiškos (arba bent jau į tą pusę) muzikos. Bandau parodyti bent dalį to, kas ten vyko (nuotraukos paspaustos pasididina).


(pala pala, ką tu čia ką tik pasakei?)


(matot, kokios seniau buvo bausmės – net šypsenos išsprūsdavo)


(vienas karščiausių suvenyrų pirkimo taškų – monetų kalykla)


(latviai kūrena ugnį ir tuoj tuoj išlydys metalą)


(šitaip, prieš kelis tūkstančius metų, buvo čirškinami pusrytiniai šoninės gabaliukai)


(besišypsanti bilietų pardavėja)


(amatininkai sėmėsi idėjų ir iš socialinių tinklų, tokių kaip Twitter’is)


(moterys išgąsčio perkreiptais veidais)

Bir
29

Smarkaus būdo Jekaterina II-oji

1 komentaras

Jekateriną II-ąją geriausiai pažįstu iš tos mokyklos istorijos vadovėliuose pastoviai besimalančios karikatūros, kur Prūsijos, Rusijos ir Austrovengrijos valdovai pjausto žemėlapį-paklodę. Dalinasi ATR pyragą mat. Tai va, toks tatai mano „geriausio pažinojimo“ lygis. Iki Franco Bauerio knygos „Imperatorės haremas“.

Tas minėtas paveikslas su Jekateriną II-ąja daug nepasakė. Na, taip, riebi moteriškė, sijonukas už ją pačią didesnis, bet štai ir viskas. Vadovėliuose irgi ne per daugiausiai apie ją rašoma buvo (taip taip, vadovėlius aš skaitau), o jei ir būdavo, tai knisamasi po ponios politinius reikalus. Kas už gražios užsklandos – neaišku ir turbūt vadovėlių autoriams nelabai norisi visų tų dalykų aiškinti.

Knygoje autorius pasakoja, kokia audringa buvusi toji imperatorė. Ji pati sako, kad moteris ji iš pat pradžių, o tik paskui valdžia. Moteris ji buvo kaip reikalas ir tikrai ne iš kelmo spirta (iš kur spirta – tiksliai negaliu pasakyti) – kas naktį tempdavosi į lovą visus jai patikusius kareivius, grafus, bajorus, kunigaikščius ir panašių titulų turinčius didikus (mūsiškis Poniatovskis irgi buvo į šituos romanus įsivėlęs). Buvo įsitaisiusi kelis slaptus miegamuosius, kuriuos atrado tik po 100 metų. Šita moterėlė visa savo esybe visiškai paneigia stereotipą, kad tik vyrų būna trankūnų. Kad suprastumėte, kas dėjosi praleidusių naktį su Rusijos valdove galvose, ištraukiu jums ištrauką: „Tai tu nori pasakyti, kad ji mūsų prostitutė? Nejaugi nesupranti, kad ji šeimininkė, o jos prostitutės esame mes.“ Tai šit kaip.

Gerai, kad Rusijos imperatorės esminiams lovinių nuotykių aprašymams skiriamas tik vienas stambesnis skyrius iš visų penkių. Kiti likę tam, kad skaitytojas būtų supažindinamas su bendra tuometine (nagrinėjamas gūdus 18 amžius) Rusijos situacija.

Skaityti? Jei esate siaubingiausias Rusijos istorijos profesorius (arba bent jau tokiu dedatės) ir puikiai pažįstate Jekaterinos II-osios išdaigas – ne. Jei toks nesate, bet norėtumėte būti – taip. „Imperatorės haremas“ – romanas, įsipaišantis ir į grožinės, ir į negrožinės knygos kategoriją. Tikri faktai, įbrukti į šiek tiek gražesnius rėmelius, kad būtų patogiau ir smagiau skaityti. O į blizgantį viršelį tiesiog, ai, nekreipkit dėmesio, šįkart jis apie knygą nieko nepasako.

Bir
23

BlogOut 2011: šį kartą kitaip

15 komentarai (-ų)


Čionais, va, BlogOut čiužinys, su dalyvavusių tinklaraštininkų autografais ir LOLz.lt pasirašyta pagalve.

BlogOut šie metai – jau penkti. Penkti, kai tinklaraštininkai iš visų Lietuvos kampelių renkasi Palangon. Kai kurie gi net lėktuvų bilietus perkasi, kad paremigravę Lietuvon spėtų į BlogOut atvažiuot!  Taigi štai, vieną kartą susitikimas buvo paplūdimy, kitą – konferencijų salėj, kitą – konferencijų salėj ir dar kitą – konferencijų salėj. Ilgą laiką mąsčiau, ką reikėtų nuveikti su šiųmečiu, jubiliejiniu (prie šito žodžio dar tik sveikinimų koncertų vedėjos trūksta) susitikimu…

O ką, jei šiais metais pabandytume ir laikinai sugrąžintume visišką out? Be konferencijų salės, be rėmėjų ir jų dovanų pilnų maišelių. BlogOut 2011 pagrindinis akcentas būtų tiesiog bendravimas. Diskusijos, pokalbiai, idėjos. Visa tai galėtume paįvairinti kokiais stalo žaidimais, kava, arbata ar dar kuo. Susitikimo vieta paliekama spontaniškai nuspręsti visiems, t.y. visi susitiksime vienoje vietoje, o tuomet nuspręsime, kur geriau eiti – kavinėn, prie jūros, prie tilto ar išvis, užsilipti į kokį medį. Per susitikimą aptartume ir BlogOut 2012. Nuspręstume, kokio formato ir kokių atributų tam susitikimui reikia ir norisi. Tolimesnę informaciją rasite žemiau. Iki susitikimo!

KADA? 2011 m., liepos 9 diena, 12 valanda.
KUR? Pati J. Basanavičiaus gatvės pradžia (žemėlapis).
KAS? Visi esami, būsimi, buvę tinklaraštininkai.
O TAI REGISTRACIJA? Jei žadate būti – pasirašykite šio įrašo komentaruose.
DALYVIŲ SKAIČIUS. Dalyvių skaičius nesvarbus ir neribojamas, susitikimas vis tiek įvyks.
IDĖJOS. Jei turite kokių idėjų, pastabų – nuostabu. Siūlykite jas, priimu.

Geg
29

Meksikietiška Juan Rulfo Meksika

4 komentarai (-ų)


Iki Juan Rulfo „Pedro Paramo“ nebuvau skaitęs nė vienos ispanakalbio parašytos knygos. Na, taip, keistoka spausti vienos kalbos žmones į tą pačią dėžutę, bet jei jau rašytojus sumąstoma su kažkuo palyginti, tai jie dažniausiai ir lyginami kaip bendrakalbiai arba bendrataučiai.  Nėr ko čia per daug stebėtis ir baidytis tokio palyginimo. Toks panašumas – visai galimas dalykas. Ispaniškai kalbančiųjų rašymo aplinka visai panaši (turiu galvoje klimatą, žalumynus ir žmones), tai ir jų raštas vietomis, gali atrodyti, gana panašus.

Juan Rulfo, sako, vienas labiausiai vertinamų Lotynų Amerikos rašytojų. Nesvarbu, kad ir aš, ir Jūs turbūt jo pavardę girdite pirmą kartą. Ten, kitoje pusėje Atlanto, jis buvo tikrai pakankamai gerbiamas, mylimas ir, jau turbūt supratote, dažnai skaitomas. Dar ir dažnai žiūrimas, beje. Gyveno žmogus tyliai, vis kažką parašinėdavo ir per savo 68-erius gyvenimo metus išleido dvi neitin didelės apimties knygas. Viena jų – „Pedras Paramas“, kuris, sakoma, pasvaidė rašyti įkvepiančių žaibų į didžiausias kūrybines traumas tuomet kritusį Gabrielį Garcią Marquesą.

Knygai „Pedras Paramas“ suteiktas išskirtinai geras pavadinimas. Tai – tuo pačiu ir pagrindinio knygos veikėjo, apie kurį sukasi ir išsišakoja visas knygos veiksmas. Abejoju, ar čia tas atvejis, kai nieko daugiau nesugalvojama ir knygai pavadinti pasirenkamas veikėjas. Knygoje Pedro Paramo savybės išskirtinės, tad būtų buvusi tikrų tikriausia nuodėmė knygai suteikti kitokį vardą. Jo išskirtinumas – visokio plauko niekšybės. Pedras Paramas valdė daug („nuo kalno iki kalno“), norėjo valdyti dar daugiau, todėl tuokėsi su jam naudingomis moterimis. Galiausiai valdžios buvo tiek, kad panorėjęs ir piršto nekrutindamas galėjo nužudyti visą miestą. O iš valdžios naudos jokios, kai lieki vienas – jam belieka parodyti paskutinę savo galią paverčiant miestą „miestu vaiduokliu“ ir atsigult po žeme.

J. Rulfo parašytas „Pedras Paramas“ įdomus ir savo pasakojimo būdu – vos ne su kiekvienu nauju paragrafu keičiasi pasakotojas ir atsiranda po kelis naujus veikėjus. Ilgainiui ėmiau abejoti, ar pats autorius dar seniau paprašytas pavardinti veikėjų vardų, juos prisimintų. Painu, bet tikrai labai įdomus autoriaus pasirinkimas papasakoti istoriją.

Pirmiausia, noriu padėkoti autoriui už Meksiką knygoje. Kolibriai aplink gėles joje skraidė kaip pas mus tai daro kopūstiniai drugeliai, kaktusai augo kaip tulpės kaimynės darželyje, o ištisi kalnynai tokie įprasti, kaip eilės „Maximoje“. Toliau. J. Rulfo knygoje „Pedras Paramas“ naudojama daug magiško realizmo. Būtent. Jokio siurrealizmo – tik magiškas realizmas, t.y. tikrovė, pripildyta magijos. Tai, kad nenutolstama nuo tikrovės, tai, kad knygoje magija yra tikra ir mane priverčia „Pedrą Paramą“ laikyti Lotynų Amerikos literatūriniu pasididžiavimu.