Lap
16

Žalias vartotojas, pradėjęs naudotis žaliu Google Android

17 komentarai (-ų)

Google Android
Netikiu, kad nesate matę šito žalio roboto. Jis visur: televizijoje, laikraščiuose, internete ir, žinoma, ten, kur pardavinėjami telefonai bei planšetės. Šito žalio robotuko lipdukai pagarbiai užklijuoti kone ant kiekvieno salone esančio telefono. Ir tas robotukas, vadinamas Androidu,  telefonų aprašymuose minimas ne tik kaip telefono operacinė sistema, bet ir kaip vienas pagrindinių telefonų privalumų. Reklamos (ne)specialistai elgiasi teisingai ir suprantamai. Kodėl? Pirma: OS pagamino Google – kiekvieno žmogaus kasdienybė. Antra: pats Android jau pakankamai subrendęs (išmaniųjų telefonų rinkoje daugiau nei 5 metai) ir žinomas kaip prekinis ženklas. Trečia: Android technologijų žurnalistai jau ilgą laiką vertino pakankamai palankiai. Ketvirta: Google Android – pati populiariausia išmaniųjų telefonų OS (taip taip, iOS – žemiau).

Populiariausia ji ne veltui. Dabar ji imta kišti į kone kiekvieną išmanųjį telefoną. Turiu galvoje ne tik tokias sensacijas kaip Samsung Galaxy S II ar HTC Sensation XL, bet kalbu ir apie telefonus, kainuojančius iki 600 litų. Panašų telefonų įsigijau ir pats. Daug pinigų telefonui skirti negalėjau, o išmaniojo telefono funkcijų savo senoje Nokia pasigedau velniškai. Android telefoną įsigijau prieš tris mėnesius ir nė kiek nesigailiu. Bet yra keletas smulkmenų, kuriomis visgi norėčiau pasidalinti.

Bėdos dėl bėdos
Tai ko gero didžiausia problema, su kuria iki šiol susidūriau naudodamasis Android telefonu. Neduok Dieve telefoną ištiks kokia bėda (aišku, ištiks ir Jus). Cha cha, sakysit, turiu labai protingą draugą, kuris mane tikrai „išsuks“ iš šitos padėties. Ne, šitas triukas gali ir nesuveikti. Net jei tas draugas ir kasdien naudojasi telefonu su Android operacine sistema. Mat skiriantis telefonams, o dar jei ir gamintojams, gali skirtis ir pati programinė įranga, ir gamintojo sudėti „viduriai“. Internete surasti norimą patarimą telefonui retkarčiais taip pat gali būti pakankami sunku. Išbandyta savu kailiu.

Programinės įrangos atnaujinimas – „kada nors“
Kitas dalykas, prie kurio tikrai niekaip neprirasiu yra tas, kad jei išleidžiamas Android OS programinės įrangos atnaujinimas, tai dar visai nereiškia, kad jau tuoj pat bus galima griebt, grūst telefoną į kompiuterį ir atnaujint. Atnaujinimą gamintojas išleis tada, kada panorės. JAV gyventojai atnaujinimą gaus vienu metu, vokiečiai – po kelių savaičių, lietuviai – po metų ir visas sąrašas tęsiasi taip toliau. Žinoma, galima telefoną „nulaužti“ ir paskui atnaujinti per prievartą, nors ir „tavo regionui atnaujinimas vis dar neparuoštas“. Bet tai klausykit, kam man draskyti tą telefoną, jei aš noriu TIK švariai ir tvarkingai atsinaujinti telefono OS į jau išleistą naują?

Android krautuvė
Lygiai taip pat kaip vietą pirkti programas turi Apple, Microsoft ar Blackberry, savo krautuvę turi ir Android sistema. Tai – Android Market. Naršymas Android Market patogus, programas galima lengvai atnaujinti, peržiūrėti rekomenduojamas ir t.t. Bet susidaro toks įspūdis, kad visos pateikiamos prekės ten beveik nerūšiuojamos ir nemoderuojamos. Parduotuvėje prikrauta visokio įmanomo mėšlo: programų, bandančių telefone įlįsti ten, kur visai joms nereiktų, programų, užlaužiančių patį telefoną, programų, kurių aprašymuose parašyta tai, kas visai neparduodama ir nesiūloma. Suprantu, kad vartotojas kažkiek turi naudotis ir savo protu ir atsirinkti, ko jam reikia, o ko ne, bet… Tai, ką su App Store daro Apple man arčiau širdies. Sutiksiu, jų kontrolė gal kiek ir per griežta, bet tas griežtumas daugeliu atvejų atsiperka.

Laisvė viskam
Džiugu, kad Android – atvirojo kodo operacinė sistema. Joje nėra griežtų apribojimų ir nurodymų, kaip su ja derėtų elgtis. Galima kaip tik nori pasikeisti sistemos išvaizdą, meniu ikonas, o ir tuo, kad vartotojai nusilaužinėja (root’ina) savo Android telefonus Google nelabai rūpinasi. Antai net pačioje Android Market galima rasti programėlę, skirtą patikrinti ar telefonas tikrai sėkmingai nulaužtas. Tik susidarė toks įspūdis, kad ta beribė laisvė ne visada yra gerai, nes kartais ji pavirsta į nekontroliuojamą anarchiją ir visišką betvarkę.

Mano pastebėjimai jokiu būdu nėra tie, kuriuos tik „pasakius iškart ir prisninga“ (Karolis Pocius). Tiesą pasakius, ir visai nereikia, kad prisnigtų. Aš to nė kiek nenoriu, juolab, kad čia tik eilinė mano nuomonė. Android tiesiog tokia yra ir ją tokią reikia gerbti. O ir gerbti ją tikrai yra dėl ko.

Spal
24

Kanalų išvingriuota Venecija

1 komentaras


Į Veneciją pataikėm pačiu laiku. Ne, ne Venecijos karnavalo ir ne Venecijos kino festivalio metu (nors jau, tiesą pasakius, buvo arti). Mano posakis turi kiek pašiepiančią prasmę. Į Adrijos gražuole vadinamą miestą užtaikėm kaip tik tuo metu, kai plikino patys pikčiausi karščiai. Dienomis buvo po 40 laipsnių intenstyvios saulės, naktimis jau šiek tiek ramiau – po 25C. Sakiau, kad niekada dar taip nesu prakaitavęs, bet paskui susimėčiau – palaukit, gi esu. Pirtyje.

Tiesą pasakius, siaubingą karštį įveikti beveik pavyko. Iki vėlios popietės vartėmės prie baseino (kaip, panašu, ir kiti Venecijos pažiūrėti atvažiavę turistai), o paskui, apsiginklavę ledais, stengėmės pamatyti Veneciją.


Turistinis pastebėjimas arba kaip pamatyti Veneciją
Jei kartais norėtumėt pamatyti Veneciją (o jūs, aišku, norėtumėt), tai į ją nereikia važiuoti. Ne, šita „noriu į tašką A, važiuoju tiesiai į tašką A“ galioja mažai. Jei galioja, tai tik kai kuriems.  Mat gyvenimas pačioje Venecijoje yra nesvietiškai brangus. Siūlau nei nelyginti kainų su Palangos ar Vilniaus viešbučiais. Jei manote, kad pakankamai uždirbate, kad leistumėte sau dieną išmiegoti prie pat Didžiojo kanalo – prašom, nenusivilsit. Jei pinigai iš kišenių nekrenta, rekomenduoju apsistoti kuriame nors iš artimų Venecijai miestelių, tokių kaip Mestre (kitų rekomenduoti negaliu, nes mes apsistojome būtent čia). Apgyvendinimo pakankamai ir jis nepigus, bet tikrai ne toks, kaip pačioje Venecijos širdyje.

Iš artimų miestelių reguliariai važinėja viešojo transporto autobusai su maršruto užrašu „Venezia“. Tuo autobusu ir šiaip verta pravažiuoti – vien dėl to, kad pažiūrėtumėt žmonių reakcijas.  Pasibaigus visiškai sausumai ir autobusui užvažiavus ant tilto, iš abiejų pusių apsupa Venecijos lagūna, lengvai plaukiojančios jachtos ir tingiai „besiparkuojantys“ kruiziniai laivai. Priešakyje matosi ir pati Venecija, senų statinių užuomazgos. Autobuse pasigirsta garsus atodūsis – net patys italai gėrisi. Lygiai tokios reakcijos, kokių Venecija ir yra verta.


Įėjimas į labirintą
Tik išlipus iš autobuso, apima klaiki psichozė – daug žmonių nežino nei kur pulti. Juk prieš juos – tas miestas, kurį matė tik per „Travel Channel“ ir tas, kurio tokio jie išvis negalėjo patikėti egzistuojant. Visi dar pasišlaisto ir galiausiai sulenda į labirintą, išsimėto po visą Veneciją. O išsimėtyti tikrai yra kur – aikštės, kanalai kanaliukai, siauros gatvės ir nedideli parkai, parduotuvės, kioskai, kavinės, muziejai.


Klaidžiojimas po Veneciją
Pats smagiausias dalykas Venecijoje yra tikrai ne muziejai, ne paminklai ir ne aikštės. Pats įdomiausias dalykas – klaidžioti po Venecijos labirintus ir stebėti, kaip toks įdomus miestas gyvena ir „veikia“. Visa sala, ant kurios „užkalta“ Venecija, išvingriuota kanalų, kurių pats karalius (ar karalienė, ką aš žinau) Didysis kanalas. Iš jo jau galima patekti ir į didesnius vandenis arba kaip tik, įplaukti į smulkesnius kanalus. Teisybė, Veneciją, kaip kraujotakos sistemos pavyzdį, galėtų puikiai panaudoti biologijos mokytojai. Didysis kanalas būtų pagrindinė arterija, o smulkūs kanalai – venos. Įdomu dar ir siauros gatvelės, skersgatviai kartu su savo visokio plauko tiltais – privačiais, skirtais naudoti visiems, meniškais ar turistų nutrintais.


Viešasis Venecijos laivotransportas
Turbūt vienas įspūdingiausių dalykų yra tas, kaip žmonės ten prisitaikę gyventi. Vienas tokio gyvenimo bruožų – viešasis transportas. Nagi, kaip važinėjate Vilniuje? Papasakokite. Nueinate į stotelę, autobusas sustoja, įlipate, važiuojate, autobusas sustoja, išlipate. Tas pats ir Venecijoje, tik viskas ant vandens. Tilteliu nulipate ir įeinate į plūduriuojančią stotelę, po kelių minučių priplaukia vaporetti (toks autobuso tipo laiviukas) ir jus iš ten paima. Plaukiate, iki kur reikia, ir išlipate vėl kitoje stotelėje. Tokių stotelių pilna aplink visą Didįjį kanalą.


Kiti venecijietiški malonumai ir pastebėjimai

  1. Rialto tiltas. Didelis ir tikrai įspūdingas. Gražus vaizdas nuo jo į visą Veneciją, gražus vaizdas į jį nuo gatvės prie Didžiojo kanalo.
  2. Šv. Marko aikštė. Verta pamatyti ne vien dėl to, kad ji tiesiog yra lankoma vieta, o dar ir dėl to, kad čia daugiausiai gyvybės. Iš jos atsiveria vaizdas į platesnius vandenis. Gražu pasidairyti ir į žmones, žaidžiančius su balandžiais ir į balandžius, žaidžiančius su žmonėmis.
  3. Bet kokia kavinė prie bet kokio kanalo. Nesvarbu ką bevalgytumėte, tokioje vietoje bus skanu. Bet gal visgi paragaukite picos arba spagečių.
  4. Gondolos. Apie jas būta visokių atsiliepimų – tai šlykštu, tai gražu. Pats atsiliepti negaliu, nes neišbandžiau. Žinau tik, kad brangu ir, kad žmonėms, kurie jaučia baimę vandeniui, geriau nebandyti. Tik turbūt visą gyvenimą atsiminsiu tą vieną praplaukusią gondolą, kurioje buvo du žmonės – vienas, atliekantis itališką dainą ir kitas, energingai brazdinantis gitara.


Trumanas Capote: „Venecija – tai tas pats kaip praryti dėžę saldainių su likeriu vienu kartu“
Vakare, autobusu vėl grįžtant į Mestre, gražu žiūrėti į vakaro vėsos pagautą Veneciją. Į Marco Polo oro uostą nenutraukiamai kyla ir leidžiasi lėktuvai. Ir jiems nė kiek nesvarbu, kad venecijiečiai jau visai pavargę nuo turistų. Ciao, Venezia, aš tavęs pasiilgsiu.

Spal
23

Ką veikti su lietuviškais dienraščiais?

8 komentarai (-ų)


Paskaičius lietuviškus laikraščius ima darytis gana keista. Pervertus užsienio dienraščius pasidaro dar keisčiau. Keisčiau dėl lietuviškųjų žinių popieriuje, turiu galvoje. Mat kokybė skiriasi kaip keturjuostis greitkelis skiriasi nuo siauro takelio Labanoro girioj.

Norint pastebėti esminį trūkumą toli vėpsoti nereikia. Pagrindinė antraštė, t. y. viso tos dienos laikraščio lyderė, visada išryškina vien tik lietuviškas (ne)aktualijas. Kiekvienos dienos pagrindinis straipsnis nagrinės kokios blyškios žvaigždutės užsigrobtą žemės plotą ar stambaus verslininko užlaikymą egzotiškos šalies oro uoste su lapą užimančiu interviu
ir profesionalaus psichologo komentaru. Laikraščiai gali bandyti iš kažkokio dalyko kelti ir skandaliuką. Na, dar būna aprašomos Lietuvos bėdos. Viskas būtų gerai, bet palaukit, čia gi pagrindinis straipsnis.

Kur pasaulis? Jei kažkas nutinka pasaulyje, tai pagrindiniame puslapyje geriausiu atveju bus lietuvio, gyvenančio toje pasaulio vietoje, nuogirdos iš kaimyno, buvusio įvykio vietoje. Kitose, ir net gana artimose mums, šalyse ir regioniniuose laikraščiuose galima rasti daug informacijos tam tikros pasaulinės aktualijos tema.

Kodėl mūsų dienraščiai tokie? Tokie visuomenės poreikiai ar toks pačių laikraščių noras ugdyti žmones? Kas toliau? Taip pat nyku ar daug geriau?

Rugp
16

Odisėja su traktoriais

Komentuoti


(nuotrauką nugvelbiau iš traktorreisen.eu)

Kad Starkus ir Radzevičius kiekvienais metais nusprendžia pakeliauti po kokią įdomesnę šalį su sutriušusiomis mašinos, jau nebestebina. Taip ir įdomiau, ir daugiau nuotykių, nei kad važinėtum su 2010-ųjų Mersedesu. Na, ir, aišku, keliaudamas užsienyje su kokiu senu kledaru geriau atrodai ir vietiniams – be jokios prabangos, paprastai ir nesidraskydamas. Ir, aišku, tie vietiniai kur kas dažniau atkreipia dėmesį. Šiandien ir aš pamačiau tokius panašius keliautojus. Tokius, kad žiūrėdamas į jų transporto priemones, gerai nespėjau net ant vienos priekabos užrašyto maršruto pažiūrėti.

Keliu tada pravažiavo kokie trys traktoriai su gyvenamosiomis priekabomis (ar kaipgi jos ten vadinasi?). Prie traktorių buvo prikabinti vokiški numeriai ir, panašu, traktorių viduje sėdėjo į ūkininkus panašūs vokiečiai. Turbūt nusprendė, kad užteks gyvenimą leisti laukuose – geriau pakeliauti. Tik man be galo įdomu kiek jie taip jau keliauja – juk autostradomis su traktorium tai nelėksi.

Rugp
15

Nueik į Omnitel saloną paskaityti knygos

2 komentarai (-ų)


Aną savaitę Omnitel pasiūlė sudalyvauti jų salono atidaryme Vilniuje, „Akropolyje“. Būtų keista, jei kviestų į paprasto salono atidarymą. Tad ne, šitas ne toks, kokį mes įpratę matyti, jis kiek ypatingesnis. Omnitel sako, kad tai pirmasis jų salonas-flagmanas. Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje 19 pasaulio valstybių apimančioje TeliaSonera grupėje. Flagmaniškas šis salonas tuom, pasak Omnitel, kad jame sukurta itin „namiška“ ir vartotojui draugiškesnė aplinka.

Įėjęs galiu tik pritarti pranešimui spaudai – pasijauti kaip įėjęs ne į šaltą ir siaurą saloną, kur viskas sukaišiota už stiklų, o į erdvų ir jaukų kambarį. Pirmiausia į akis krenta stendai, su naudojimui ir bandymams paruoštais telefonais, kompiuteriais ir planšetėmis. Kitas į akis krentantis taškas – ekranas ir ant žemės išbarstyti kubai atsisėdimui prie jo. Ten – speciali interaktyvioji zona, kur vyks pristatymai, susitikimai su klientais ir kiti renginiai. Dar toliau matosi eilutė su kompiuteriais ir kasos aparatu pačiame salono gale bei tokios pat pavienės stotelės klientams kitose salono vietose. Ten bendraujama su klientais. Po saloną vaikščioja ir nemažai Omnitel žmonių, kurie ieško, kam reikia kokios pagalbos. Aplink prikabinėta rėmėlių su violetinės spalvos fragmentais, salone šviečia ir šviestuvai, panašūs į tuos, prie kurių vakare skaitom knygas. Beje, šalia – staliukas su spalvinimo lapais vaikams, kad tėvams apžiūrint prietaisus vaikai turėtų ką veikt. Yra ir fotelis, į kurį įsitaisęs gali griebti planšetę ir ką nors paskaityti. Jei reikia laiko susipažinti su kokiu įrenginiu – tokio tipo salonai, manau, geriausia išeitis.

Kai Omnitel viceprezidentės klientų patirčiai ir procesams L. Galatiltės paklausiau apie panašumą į Apple Store (na, Genius Bar, panašus prekių išdėstymas, klientų aptarnavimas), ji patikino, kad pati koncepcija iš tiesų panaši, nes ir Apple, ir Omnitel siekia susipažinimą su naujais įrenginiais padaryti kuo lengvesnį. Ji taip pat sakė, kad kito kelio pardavimams ir klientų aptarnavimo kokybės užtikrinimui šiais laikais turbūt nelabai yra.

 
 
Didžiausia salono bėda – „Akropolis“. Tiesą pasakius, dėl vietos pasirinkimo Omnitel iš dalies aš suprantu. Mat daugelis žmonių norėdami viską susipirkti vienoje vietoje, renkasi „Akropolį“. Ten naujas salonas galimai turės didesnį srautą (Omnitel atstovai sako, kad planuojama po 1000 klientų per dieną). Žiūrint iš kitos pusės, kur kas maloniau būtų saloną aplankyti kokiame Gedimino prospekte, nei pastovaus žmonių srauto išvargintame „Akropolyje“. Na, o jei jau ir tie nuomos mokesčiai kitur didesni, galbūt vis tiek vertėjo paaukoti šiek tiek pinigų vardan prestižiškesnės naujojo, ypatingesnio salono vietos?