Samsung DA-E750 garso sistema – kai gero garso reikia visiems ir daug


Muzika nūdienoje svarbi praktiškai kiekvienam. Bet dabar dažniausiai visi garso klausosi į ausis susikišę ausines, nes taip netrukdoma aplinkiniams. O ką, jei norisi geresnio garso ir muzika pasidalinti su kitais arba nėra noro nieko kištis į ausis? Tokiems atvejams pasiūlymą turi Samsung, išleidusi bevielę garso sistemą DA-E750.

Išimtas iš dėžės ir padėtas ant stalo DA-E750 atrodo labai solidžiai. Garso sistemos korpusas pagamintas iš labai storo ir tvirto plastiko su rausvai dažyto medžio imitacija. Pačios kolonėlės įrėmintos tvirtuose metaliniuose rėmeliuose.


Visa Samsung DA-E750 garso sistema – maždaug didesnio spausdintuvo dydžio stačiakampio formos daiktas. Priekyje įtaisytos pačios garso ertmės, viršuje – valdymo skydelis (garso dydžiui valdyti; stabdyti-paleisti garsą; vietai, iš kurios norima leisti garsą, keisti). Viršuje taip pat išlandintas šviečiantis stiprintuvas. Turbūt kad rimčiau atrodytų. Tikslas pasiektas.

Pagrindinė Samsung DA-E750 savybė – galimybė leisti garsą iš praktiškai bet kokio prietaiso. Bevielio interneto dėka garsą per AirPlay galima leisti iOS įrenginiuose (iPad, iPod Touch, iPhone), per AllShare Samsung įrenginiuose. Samsung, iOS įrenginius taip pat galima prijungti įkišant juos į tam skirtas jungtis doke. Kitems įrenginiams paruošta galimybė prie kolonėlių jungtis per Bluetooth ar vadinamąją „ausinių jungtį“. Nei vienas prijungimas nėra komplikuotas – viskas detaliai ir aiškiai aprašyta iliustruotoje instrukcijoje.


(Garsas toks geras, kad net šuo apsigavo)

Bet koks garsas, leidžiamas per Samsung DA-E750 itin sklandus ir tikroviškas. Bandžiau su popsu, hiphopu, soulu, klasika ir roku. Žemi garsai gilūs, aukšti – švarūs ir tikslūs. Pačio garso stiprumas yra nerealus. Namuose leidžiant garso užtenka garsą pasukus iki ketvirtadalio. Ir tai jau pakankamai garsu – ima darytis baisu, kad kaimynai ateis aprėkti.


Samsung DA-E750 yra vienas iš tų nedaugelio apžvalgai gautų prietaisų, kuriuos išsiunti su dideliu liūdesiu. Tokį namuose mielai pasilikčiau. O panašu, kad tokį turėti tiktų ne tik man, bet ir visiems etatiniams vakarėlių, nedidelių koncertų ar renginių organizatoriams.

Kaina – apie 2300 litų. Įvertinimas – 9.5/10.

Huawei Ascend P1 griauna kiniškų telefonų stereotipus


Prieš pusmetį Huawei atsiuntė išbandyti išmanųjį telefoną Ascend G300 ir aš jį, bandydamas griauti kiniškų telefonų mitus, gerokai išpeikiau. Šįkart Huawei telefono pasirodymo JAV proga atsiuntė pabandyti Huawei Ascend P1, vadinamą vienu svarbiausiu Huawei ginklų. Tokio pavadinimo jis, pasirodo, vertas, tik kodėl?

Pirmą kartą į rankas paėmęs Ascend P1 gali netyčiomis jį išmesti dėl neteisingos išankstinės nuomonės susidarymo apie svorį. Telefonas – nenormaliai lengvas, sveria kiek daugiau nei 100 g. Plonumas – viena esminių savybių, mat yra tik 7.7 mm storio. Tai reiškia, kad jis – plonesnis už Samsung Galaxy S III ir nesmarkiai storesis už iPhone 5.

Plastikinis korpusas, skirtingai nuo mano kritikuoto Ascend G300, visiškai netraška ir atrodo kokybiškai. Greičiausiai dėl to, kad telefonas paprastam vartotojui nėra išardomas ir paprasčiausiai nėra kam traškėti. Į plastikinį korpusą įmontuotas 4.3 colio ekranas, kuriame spalvos – itin vaiskios ir gražios. Tiesa, pikselius iš arti, skirtingai nuo Samsung Galaxy S III ar iPhone 5, galima įžiūrėti. Ekrano apačioje – trys lietimui jautrūs (labai jautrūs) mygtukai.


Už operacinę sistemą, gaila, bet ir vėl turėsiu pabarti. Huawei, nors telefonas rinkoje cirkuliuoja jau daugiau nei pusmetį, neišleido Jelly Bean atnaujinimo ir Ascend P1 vis dar su Ice Cream Sandwich operacine sistema. Vartotojai tik gali viltis, kad tokia klaida bus ištaisyta bent jau iki naujos Android versijos išleidimo. Tiesa, verta pastebėti, kad Huawei Android operacinę sistemą yra papildžiusi ir savomis smulkmenomis. Pavyzdžiui, galima pasikeisti Android išvaizdos šabloną, perėjimus tarp skirtingų lapelių darbalaukyje. Dviejų branduolių 1.5GHz procesorius užtikrina sklandų OS darbą. Žaidimai, net ir tie patys galingiausi, taip pat veikia puikiai.

Nuotraukos pavyzdys Nuotraukos pavyzdys Nuotraukos pavyzdys
Huawei Ascend P1, kaip jau ir įprasta išmaniuosiuose telefonuose, turi dvi fotokameras – vieną, 1.3 megapikselio, priekyje ir antrą, 8 megapikselių ir su blykste, gale. Telefoninių nuotraukų kokybė – pakankamai nebloga ir  idealiai tinka Instagram ir visokių kitokių panašių reikalų naudojimui.


Per tą pusmetį Huawei velniškai pasikeitė: priartėjo prie pirkėjų socialiniuose tinkluose, įsiveržė į platesnę reklamos rinką, o ir telefonai pagerėjo. Huawei Ascend P1 – gal ir ne pats tobuliausias telefonas, bet jau toks, kurį tikrai svarstyčiau kaip galimybę tarp Samsung Galaxy SIII ar HTC One X+.

Kaina – 1500 litų. Įvertinimas – 8.4.

Labiausiai akis verčiančios iOS programėlės, kokias tik esu matęs

Laiminga pirkėja
(Nuotrauka priklauso Business Insider)

Per pastaruosius šešis metus Apple ir jos operacinė sistema iOS visiškai prie savęs pririšo – jau nebeįsivaizduoju savo dienos be iPad ar iPhone. Bet dėl pririšimo kaltinti verta ne tik pačią Apple ar jos OS, o ir programų įvairovę, kurią visiems iOS vartotojams siūlo App Store programėlių krautuvė. Joje esama tokių programėlių, kurioms pakaitos nėra arba net nesinori ieškoti. Vienos funkcionalios, kitos stebinančios, o kitos tiesiog gražios. Pasižiūrėkite.


Yoritsuki
(iPhone, iPad). Yoritsuki – tikrų tikriausias japoniškas šedevras, sukurtas Tokijuje. Programėlė imituoja japoniško svečių namo kambarį, su kuriuo elgtis gali kaip tinkamas. Pasirinkimuose galima nustatyti žaliuzių ilgį, orą, padėti stalą, pagalvių. Kai jau susitvarkysite taip, kaip norite, vieno mygtuko paspaudimu įjungsite laikrodį ir galėsite pasigrožėti stulbinančios kokybės animacija. O tada jau, aišku, užsimanysite ir pačią Japoniją pamatyti.


Clear (iPhone). Geresnės užduočių atlikimo programėlės už Clear dar nespėjau atrasti. Užvis maloniausia, kad įdiegus Clear nereikia švaistyti laiko bandant programėlę perprasti – užduočių užsirašinėjimo galima imtis tuoj pat. O visa programėlės esmė tokia pat paprasta, kaip ir pati programėlė. Ekrane – tik dailiai išrikiuotos spalvotos kaladėlės (spalvą keisti galėsite) su jūsų užrašytomis užduotimis ant jų.


Minimalist Timer 
(iPhone, iPad). Minimalist Timer yra daug paprastesnis už plastikinį laikmatį, kurį matėt pas močiutę virtuvėj. Ir dar daug modernesniau atrodantis dizaino prasme (teneįsižeidžia jūsų močiutės). Įsijungus Minimalist Timer tereikia pasukti aliuminio tekstūros svirtį iki norimo laiko ir tiek. Kai ateis laikas – Minimalist Timer pyptelės.


Orai
 (iPhone). Orai – tai šviežias lietuvių kūrinys, skirtas lietuviškiems orams peržiūrėti. Programėlė duomenis ima iš pačio oficialiausio duomenų apie lietuviškus orus tiekėjo – Lietuvos hidrometeorologijos centro – ir patogiame dizaine visą informaciją atvaizduoja. Geriau ir būti negali.


Camera+ 
(iPhone, iPad). Camera+ yra lyg šveicariškas peiliukas iOS įrenginių fotokameroms. Šita programėlė padarys viską – nuo fotografavimo iki pat redagavimo – kad nuotraukos, padarytos su iOS įrenginiu, atrodytų kuo geriau. Fotografuojant duos pasirinkimą visaip sufokusuoti bei stabilizuoti vaizdą, padaryti daug nuotraukų vienu metu, uždėti laikmatį ir taip toliau. O redaguojant duos pasirinkimą pagerinti spalvas ir, neatspėsite, uždėti visokių hipsteriškų filtrų (jų – daugiau nei visų, ir mano, garbinamame Instagrame).


Convertbot 
(iPhone). App Store pilnas visokio plauko konverterių. Vieni skirti konvertuoti valiutas, kiti svorius, kiti dar ką nors. O Convertbot konvertuos viską, ką įmanoma konvertuoti. Tų matų konvertavimui Convertbot turi tiek daug, kad įdiegus programėlę net ne visi rodomi – reikiamus galėsite įsijungti parametruose.


iA Writer 
(iPhone, iPad). iA Writer skirtas tokiems rašantiesiems, kuriuos trikdo bet kokia smulkmena šalia. Programėlė sukuria harmoningą aplinką rašymui ir aplinkui nesimaišo teksto spalvinimų, ryškinimų parinktys. Tiesiog susikoncentruoji į tekstą ir rašai.   Beje, rašymui šriftas parinktas visai kaip spausdinimo mašinėlėje. Kad geriau būtų galima įsijaust į savimi patenkinto rašytojo vaidmenį.


Interesting 
(iPhone). Interesting skirta tiems, kuriems įdomu, kas vyksta pasaulyje, bet nuolatos zyzia dėl informacijos pertekliaus. Programėlę turint nereikės ieškoti straipsnių su naujienomis landžiojant po skirtingus portalus, nes ji paprasčiausiai pati išrinks įdomiausius rašinius ir surikiuos į keturias kategorijas.


Letterpress 
(iPhone, iPad). Letterpress sukūrė tas pats žmogus (Lorenas Brichteris), kuris kažkada ėmėsi ir Tweetie programėlės, nuskynusios Apple Design Awards laimėjimą. Letterpress irgi turbūt jo verta, nes lygiai tokia pat graži. Programėlė yra paprastas žaidimas, kuriame internetu susirandi priešininką ir su juo dėlioji angliškus žodžius iš duotų raidžių. Paprasta ir smagu. Net ir Angry Birds ar Fruit Ninja ta proga galima atsisakyti.


Over HD 
(iPhone, iPad). Over HD padeda tada, kai reikia uždėti bet kokį tekstą ant nuotraukų. O tai šita programa sugeba daryti geriausiai. Valdymas labai paprastas, šriftų daug, redagavimo parinkčių taip pat nemažai, o ir programėlės kūrėjas labai lankstus ir atsižvelgia į reiklių pirkėjų įnorius. Artimiausiu metu visko žadama daugiau ir geriau.


Ponas Žodis 
(iPhone). Dar vienas lietuvių kūrinys – Ponas Žodis – yra geriausia įmanoma linksmybė kišenėje bet kokiam vakarėliui. Daugiau į svečius nebereikia tįstis kilograminės Alias dėžės – visas jo funkcijas atliks Ponas Žodis. Vaidinsite, spėliosite ir juoksitės iš draugų.


Rise 
(iPhone, iPad). Neseniai išleistą Rise žadintuvą jau galima būtų pavadinti lyderiu savo programėlių kategorijoje. Norint tokį žadintuvą užsistatyti reikia pirštu paslankioti po ekraną, taip surasti norimą laiką ir truktelėti iš šono. Įdomiausia, kad slankiojant pirštu ir keičiant laiką keičiasi ir ekrano spalva – rodomas dangaus atspalvis priklausomai nuo dienos meto.


StockTouch
 (iPhone, iPad). StockTouch – programėlė akcijoms peržiūrėti, kuria gali naudotis net apie akcijas nieko nenutuokiantys žmonės. Programėlėje pridėliota kaladėlių, kurios atvaizduoja skirtingas įmones. Kaladėlės-įmonės susiskirstytos į kelis skirtingus sektorius ir keičia spalvą priklausomai nuo to, ar akcijų vertė krenta ar kyla.


Weather Dial
(iPhone). Jei jums norisi turėti tokią programėlę, kuri tiesiog rodytų orų prognozę tai vietai, kurioje esate – Weather Dial tiks.  Ne tik apie orus pagal laiką ar dienas informuos, bet dar ir saulės laidos ir tekėjimo laikus parodys. Jokių nereikalingų nustatymų – tik orai.

Paskutiniai komentarai apie gerą naują pradžią – Nokia Lumia 800

Nokia Lumia 800
(Nuotrauka priklauso Business Insider)

Nokia Lumia 800 – keturių mėnesių kasdienis kompanionas mano kišenėje. Kiekvieną dieną skambinau, rašiau, naršiau, feisbukinau, tweetinau, fotografavau, keliavau, klausiau muzikos, skaičiavau bėgimo kilometrus. Paskui vėl rašiau ir vėl skambinau, ir vėl naršiau. Keturi mėnesiai tokio intenstyvaus naudojimosi ir jau turiu jums kur kas daugiau žinių, nei kad sakiau anąkart apžvelgdamas vien techniką. Pažiūrėkime.

Microsoft neužmiršo Apple produktų naudotojų. Telefonas parodė, ką gali, jau tada, kai dar neišpakuotas gulėjo dėžutėje. Mane nustebino tai, kad beieškodamas, kaip prijungti telefoną prie kompiuterio duomenų perkėlimui, atradau tam skirtų oficialių, pačios Microsoft išleistų programų skirtingoms OS. Tai, kad yra programos Windows versija, niekam neįdomu, nes taip ir turi būti. Visgi Microsoft pasirūpino ir atskira programa „Windows Phone Connector“ OS X naudotojams (kaip žinia, aš toks ir esu). Visko viršūnė buvo tai, kad pati programa įdėta ne bet kur kitur, o Mac App Store – pačioje patogiausioje vietoje OS X naudojantiesiems siųstis programas. O smagiausia tai, kad programa patogi, puikiai veikia ir padaryta neatgrubnagiškai, kaip kad įprasta, ir nuolatos atnaujinama. Tiesą pasakius, čia labai geras rodiklis, kai rūpinamasi net ir mažesne rinkos dalimi (t.y. OS X vartotojais).

Nokia Drive gelbėja bet kurioje pasaulio vietoje.  Greitis atsilieka 2-3 km/h arba išvis ne. Tuneliuose greitai persijungia į nakties režimą, o tai ypač gerai dėl tamsos ir prasto matomumo. Žemėlapiai tikslūs, trūksta kelių kelių Lenkijoje, bet tik pačių naujausių. Veikia be interneto prieigos. Labai greit persiorientuoja, jei suki ne ten, kur prašo. Visos esamos šalys, o žemėlapiai absoliučiai nemokami. Gaila tik tiek, kad navigacijos užtenka tik tada, jei reikia nuvykti iš taško A į tašką B – jokių tarpinių stotelių pridėti negalima. Reikia tikėtis, tai bus ištaisyta artimiausiuose atnaujinimuose. Bet kokiu atveju galima drąsiai sakyti, kad Nokia Drive – pati geriausia iškart įdiegta navigacinė programa išmaniajame telefone.

Sistema – priderinta prie minimalistinio telefono. Minimalistinis Nokia Lumia 800 dizainas harmoningai dera su dailia Windows Phone operacine sistema. Windows Phone OS vyrauja graži aplinka, gražus paprastumas. Sistemoje nėra jokių nereikalingų priedų ir triukšmo, vartotojo dėmesys iškart koncentruojasi į turinį. O kur kitur ir sunku žiūrėti – prieš akis tik turinys. Beje, labai džiugu, kad dauguma programų irgi derinasi prie Windows Phone OS ir padaro išdėstymą tokį, kur turinys keičiamas slenkant ekranu į bet kurį šoną.

Kiviai auga KalnaiKristalinė Adrija Salota Kroatijos paplūdimio namukai Lolcat
Fotoaparatas. 
Fotoaparato Nokia Lumia 800 telefone nei pačiu didžiausiu nusivylimu, nei pačiu maloniausiu dalyku. Prie kameros dirbta nemažai, bet darbai, akivaizdu, atlikti ne iki pačio galo. Iš toli fotografuoti gamtos vaizdai, portretai atrodo labai dailiai, bet, neduok Dieve, norėsi nufotografuoti ką nors iš arti. Nepadės net nustatymų perjungimas į macro režimą. Viršuje – keletas nuotraukų, darytų Nokia Lumia 800 telefonu vasarų atostogų metu.

Windows Marketplace yra pusiau gerai, bet kada nors bus labai gerai. Į Nokia Lumia 800 programėlėms atsisiųsti yra skirta Windows Marketplace (Windows krautuvė, jei jau verstumėm). Yra pačios pagrindinės programos (pvz. Facebook, Twitter, Foursquare, Angry Birds, ESPN, Fruit Ninja, Kindle…), bet labai trūksta daugybės kitų, kurių apstu iOS ar Android el. prekyvietėse. Neradau Nike+, PriceOn, Instagram, padoraus RSS skaitytuvo, daugybės žaidimų, kokybiškų įvairiakalbių žodynų, geros užrašinės ir darbų atlikimo programos. Bet pažiūrėkim ir į šviesiąją pusę – Microsoft jau sudarė sutarčių su įvairiomis kompanijomis programų kūrimui, o ir taip pačių programų lėtai, bet daugėja.

Džiaugiuosi, kad Nokia – tokia kompanija, kuri bando kurti visiškai savą produktą – nekopijuodama ir nemėgdžiodama jokių kitų. Kopia sunkiai, bet su tokios kokybės ir inovatyvumo telefonu jiems galiu žadėti tik gerą ateitį. O tokia ji ir bus. Reikia tik laukti. Nokia kantrybės, panašu, dar turi.

Justino Žilinsko „KGB vaikai“: niūrūs ir nostalgiški 1996-ieji detektyvo formatu

Kūrinio veikėjas Vladas Raškevičius
(Čia – nenuspėjamas ir išskirtinių savybių kūrinio veikėjas Vladas Raškevičius. Iliustracijos autorė – Monika Puzauskaitė)

Jie gyveno savo gyvenimus. Paprastus, nesudėtingus ir aiškius. Ir net neįtarė, kad trys raidės netrukus juos apvers aukštyn kojomis.

1996-aisiais, tada, kuomet Justino Žilinsko knygoje „KGB vaikai“ pradėjo vystytis visas siužetas, man buvo vieneri. Ropojau ir turbūt mėgavausi nerūpestingu gyvenimu. Knygoje šie metai – ne tokie ramūs. Anaiptol. Tuo metu ten kiekviena diena neapskaičiuojamai reikšminga ir galinti kainuoti gyvybę. Perskaitęs visą kūrinį negalėjau atsitokėti. Visuomet buvau įsitikinęs, kad patys aštriausi ir klampiausi, tuo pačiu ir sėkmingiausi detektyvai gali vykti tik Londone, Rio de Žaineire ar Niujorke, o „KGB vaikuose“ veiksmas vyksta pačiose lietuviškiausiose Kauno ir Vilniaus gatvėse ir viskas atrodo tik dar subtiliau ir įtikinamiau. Argi taip iš tikrųjų gali būti?

Pats autorius „KGB vaikus“ pavadindamas „istoriniu nuotykiniu romanu“ nė kiek neapsiriko. Istorijai, kaip ir nuotykiams, skiriama išskirtinai daug dėmesio. Pačio detektyvo istorija klostoma Lietuvai istoriškai aktyviame laikotarpyje. 1996-aisiais Lietuva nebešoko pagal SSRS patronų dūdelę, tačiau tuomet šalies savarankiškumas dar ne liepsnojo, o tik ruseno, ir rusiškas palikimas šalyje buvo itin gajus. Niekas neabejojo, kad KGB niekur nedingo. Tuo „KGB vaikuose“ ir remiamasi. Pagrindine veikėja tampa jauna mergina Rasa, turinti ypatingų galių – justi žmones, jų nuotaikas per atstumą. Įdomiausia tai, kad jos gyvenimo istorija labai tampriai susijusi būtent su KGB žmonėmis ir bet koks žingsnis ne į tą pusę jai būtų buvęs labai pavojingas. Rasa tokį žingsnį žengia ir ketina išsiaiškinti, kas ji yra iš tiesų. Sulaukiama atsako – reikiamų žingsnių žengia ir atitinkamos institucijos. Nenuspėjama istorija įsibėgėja. Tiesą pasakius, nenuspėjamumas – vienas iš knygos išskirtinių bruožų. Justinas Žilinskas skaitytojams meistriškai paruošė visiškai nenumanomą siužeto liniją. Kai atrodo, kad tam tikrų dalykų priežastys ir rezultatai galutinai aiškėja, viskas apsiverčia, atsiranda naujų veikėjų, pasitvirtina abejotinos sąmokslo teorijos. Skaitytojas niekuomet negali būti tikras ir dėl veikėjų. Nuomonė apie juos gali keistis net keletą kartų, o priskirti pradiniai vaidmenys kūrinio eigoje daugeliu atvejų išnyksta arba taip pat kinta. Tačiau džiugu, kad skaitytojui knygoje pasimesti praktiškai neįmanoma. Autorius visoje knygoje labai paiso nuoseklumo, skiria laiko teksto paaiškinimui, plėtojimui ir grįžimui. Tiesa, Justinas Žilinskas, parašydamas „KGB vaikai“, mano akyse sėkmingai atkratė stereotipą, kad detektyvas turi būti pilnas kraujo. „KGB vaikai“ toli gražu nėra tas detektyvas, kur nuolatos laksto mėsos gabalai, plevėsuoja žarnos, litrais liejasi kraujas ir be atodūsio trata revolveriai. Tai ir yra kūrinio ypatingumas. Mažiau akivaizdumo ir daugiau paslaptingumo kūrinį padaro įtikinamesnį ir ne tokį numanomą. Skaitytojo įsijautimą į kūrinį autorius stengiasi kurti kitokiais, kur kas originalesniais būdais – naudodamas reikiamu laiku pasitaikiusią ryškių savybių aplinką, nuo kurios imi šiurpti ir pats, arba, pavyzdžiui, pokalbius. Pokalbiai yra Justino Žilinsko detektyvo pagrindas ir to niekaip nenuginčysi. Kiekvieną kūrinio epizodą bent kiek paliečia gyvas, išraiškingas kūrinio veikėjų dialogas, privedantis prie radikalaus siužeto pokrypio. Dialogas skaitytoją visoje knygoje nuolatos įtraukia į įvykius ir priverčia dar smarkiau išgyventi tai, kas aprašyta. Pokalbiuose genialiai panaudojami įvairūs intarpai, kurie sukuria papildomą žmogiškumo įspūdį. Daug gyvybės suteikia ir monologai. Juose dauguma atvejų išaiškėja tikroji tiesa, geriau susipažįstama ir su pačiais veikėjais. Monologuose veikėjai netampa dabarties įkaitais ir patekę į kritines situacijas savo apmąstymuose iškelia gyvenimo esmės, veiksmų prasmės problemas. „KGB vaikų“ su niekuo kitu nesupainiosi dar ir dėl to, kad skaitytojas, ilgą laiką įsivaizdavęs knygą vien tik kaip kriminalinio siužeto tekstą, galiausiai supranta, kad visoje knygoje neapsistojama ties viena tema. Knygoje ilgainiui tampa ryški ir žmonių santykių tema. Vieno žmogaus gyvenimo istorija tampa jau ne tik vieno žmogaus problema, į nuotykius įsitraukia ir daugiau. Kiekvienas privalo būti atsakingas už tai, ką daro, ir atsižvelgti į kitų norus ir įsitikinimus. Iš žmonių santykių gimsta ginčai, ima aiškėti užslėptos siužeto smulkmenos.

„KGB vaikai“ džiugina ne tik preciziškai sukurtu siužetu, bet ir puikiai atkurtu laikmečiu, kuriame vyksta knygos veiksmas. Justinas Žilinskas atliko didžiulį analitinį darbą prikeldamas prieš beveik dvi dešimtis metų egzsistavusius daiktus, reiškinius ar taisykles. Knygoje Vilniaus gatvėmis ir vėl važinėja policijos žiguliukas, žmones stebina iš kišenės ištraukta mobilioji „Motorola“, erzina neatsidarantys diskeliai, o kasetės vis dar plačiai naudojamos. Tiksliai atkuriamos ir to meto žmonių emocijos beigi kasdienybė. Kai kuriais atvejais minimi reiškiniai net persipina su dabarties aktualijomis ir sugeba dar labiau priartinti skaitytoją prie teksto. Tiesa, sakykite, ką norite – netikiu, kad aš vienintelis perskaitęs „KGB vaikus“ tapsiu knygos kalbos redaktorės fanu. Jos būta itin šaunios. XX a. pabaigos Lietuvoje dažniau nei bet kada vėliau naudoti adijalas, cedeliukai, pasiprekinti, pidarastkė, ataušo, pletkai ir kiti liaudies į šviesą ištraukti žodžiai liko neišbraukti. Teksto atspalvio užaštrinimui palikta ir daugybė keiksmų. Veikėjai nedaugžodžiauja ir kai tik reikia pasako „blia“, „nesip*zdavok“, „sušiko nuotaiką“ ar tiesiog „jklmn“. Tai – gerai. Ypač jaunesniajai kartai, kuri nemėgsta, kai vyniojama į vatą. Be to, svarbiausia, kad žodžiai naudojami tinkamose vietose ir tinkamu metu, taip tik dar pridedant papildomos vertės knygai.

Tiesą jums pasakysiu – nesu didelis detektyvų mėgėjas. Esu pervertęs gal porą ar trejetą knygelių, bet tai tik tiek. Bet po „KGB vaikų“ aš imu suprasti savo buvusį abejingumą šitam žanrui – panašu, aš dar neskaičiau nei vieno tikrai gero detektyvo. Nežinojau, ką reiškia įtemptas, įtraukiantis ir gerai iki raudonumo įkaitintas siužetas, nežinojau, kad detektyvas nebūtinai turi būti vien detektyvu grįstas. Bet „KGB vaikai“ su Justinu Žilinsku priešakyje parodė ne tik tą tikrąją detektyvo vertę, bet ir tai, kad išskirtinai kokybiška lietuviška pramoginė literatūra ne tik kad niekur nėra dingusi, bet dar ir gyvuoja. Ir dar kaip. http://www.skaitykle.lt/e-knygos/romanai/lietuviu-literatura/kgb-vaikai/

P. S. Knygą rasite visuose įmanomuose knygynuose arba čia, elektroninę versiją nusipirkite čia, o tyzerį, arba erzintuvą paprasčiau, skaitykite čia.