Andrius Kleiva

Iki Juan Rulfo „Pedro Paramo“ nebuvau skaitęs nė vienos ispanakalbio parašytos knygos. Na, taip, keistoka spausti vienos kalbos žmones į tą pačią dėžutę, bet jei jau rašytojus sumąstoma su kažkuo palyginti, tai jie dažniausiai ir lyginami kaip bendrakalbiai arba bendrataučiai.  Nėr ko čia per daug stebėtis ir baidytis tokio palyginimo. Toks panašumas – visai galimas dalykas. Ispaniškai kalbančiųjų rašymo aplinka visai panaši (turiu galvoje klimatą, žalumynus ir žmones), tai ir jų raštas vietomis, gali atrodyti, gana panašus.

Juan Rulfo, sako, vienas labiausiai vertinamų Lotynų Amerikos rašytojų. Nesvarbu, kad ir aš, ir Jūs turbūt jo pavardę girdite pirmą kartą. Ten, kitoje pusėje Atlanto, jis buvo tikrai pakankamai gerbiamas, mylimas ir, jau turbūt supratote, dažnai skaitomas. Dar ir dažnai žiūrimas, beje. Gyveno žmogus tyliai, vis kažką parašinėdavo ir per savo 68-erius gyvenimo metus išleido dvi neitin didelės apimties knygas. Viena jų – „Pedras Paramas“, kuris, sakoma, pasvaidė rašyti įkvepiančių žaibų į didžiausias kūrybines traumas tuomet kritusį Gabrielį Garcią Marquesą.

Knygai „Pedras Paramas“ suteiktas išskirtinai geras pavadinimas. Tai – tuo pačiu ir pagrindinio knygos veikėjo, apie kurį sukasi ir išsišakoja visas knygos veiksmas. Abejoju, ar čia tas atvejis, kai nieko daugiau nesugalvojama ir knygai pavadinti pasirenkamas veikėjas. Knygoje Pedro Paramo savybės išskirtinės, tad būtų buvusi tikrų tikriausia nuodėmė knygai suteikti kitokį vardą. Jo išskirtinumas – visokio plauko niekšybės. Pedras Paramas valdė daug („nuo kalno iki kalno“), norėjo valdyti dar daugiau, todėl tuokėsi su jam naudingomis moterimis. Galiausiai valdžios buvo tiek, kad panorėjęs ir piršto nekrutindamas galėjo nužudyti visą miestą. O iš valdžios naudos jokios, kai lieki vienas – jam belieka parodyti paskutinę savo galią paverčiant miestą „miestu vaiduokliu“ ir atsigult po žeme.

J. Rulfo parašytas „Pedras Paramas“ įdomus ir savo pasakojimo būdu – vos ne su kiekvienu nauju paragrafu keičiasi pasakotojas ir atsiranda po kelis naujus veikėjus. Ilgainiui ėmiau abejoti, ar pats autorius dar seniau paprašytas pavardinti veikėjų vardų, juos prisimintų. Painu, bet tikrai labai įdomus autoriaus pasirinkimas papasakoti istoriją.

Pirmiausia, noriu padėkoti autoriui už Meksiką knygoje. Kolibriai aplink gėles joje skraidė kaip pas mus tai daro kopūstiniai drugeliai, kaktusai augo kaip tulpės kaimynės darželyje, o ištisi kalnynai tokie įprasti, kaip eilės „Maximoje“. Toliau. J. Rulfo knygoje „Pedras Paramas“ naudojama daug magiško realizmo. Būtent. Jokio siurrealizmo – tik magiškas realizmas, t.y. tikrovė, pripildyta magijos. Tai, kad nenutolstama nuo tikrovės, tai, kad knygoje magija yra tikra ir mane priverčia „Pedrą Paramą“ laikyti Lotynų Amerikos literatūriniu pasididžiavimu.