Kodėl pasauliui reikia pakantumo?

Šiandien norėčiau su Jumis pasidalinti savo rašytu rašiniu, kuris dalyvavo konkurse ir Palangos miesto atrankoje užėmė trečiąją vietą. Į kitą etapą, deja, nepatekau – į jį pateko tik pirmosios ir antrosios vietos (ech, mažai trūko). Rašinio tema – laiškas, kuriame reikia paaiškinti žmogui, kodėl pasauliui būtinas pakantumas. (rašinį rašo viso pasaulio vaikai)

Kadangi laiškas (rašinys) labai ilgas (629 žodžiai), jį galėsite perskaityti paspaudę “Skaityti toliau”, kad Jūsų “neužgriozdinčiau” milžinišku teksto gabalu. Jei sudominau – paskaitykite, jei perskaitėte ir Jums jis patiko/nepatiko – prašau pakomentuoti. Jūsų nuomonė man labai svarbi!

Sveikas, drauge,
Vakar savo pustrečių metų broliukui skaičiau pasaką „Du ožiukai“. Tai istorija apie du užsispyrėlius, kurie vos neprigėrė upelyje. Ar žinai, kad ši lietuvių liaudies pasaka yra labai sena? Senelis man yra sakęs, kad vaikystėje jam apie tuos ožiukus pasakojo dar tuomet gyvenusi jo mama. Taip sužinojau, kad lietuviai jau nuo senų senovės mokė savo vaikus būti pakantesnius vieni kitiems: kaip gražiai sugyventi su draugais, kaimynais ar kitais pažįstamais. Ši pasaka man sukėlė norą pasidalinti savo mintimis apie žmonių pakantumą pasauliui ir kitiems žmonėms.

Štai kelios mintys apie pagyvenusius, pagarbos vertus žmones. Kodėl kai kurie jauni žmonės nenori suprasti senos močiutės, kuri dėl savo garbaus amžiaus negali taip greitai atlikti tų pačių veiksmų kaip jie? Atsimeni, drauge, matytą vaizdą parduotuvėje? Ar būtina užrėkti „Judinkis, sene!“? Juk nuo to niekas nepasikeis! Išskyrus tai, jog pasenę tie patys jaunuoliai pajaus panašų paniekos jausmą,kokį jautė toji senoji močiutė, kurią jie apšaukė „nevykėle“ ar „lėtapėde“. Nors su senais žmonėmis sutikti norime ir ne visada ar mus kartais jie ir suerzina, tačiau būtent senoliai mums gali papasakoti daugybę nutikimų, istorijų ar įdomybių iš savo ganėtinai ilgo gyvenimo. Tereikia tik toleruoti ir suprasti, o seneliai gali tapti pačiais geriausiais mūsų draugais.

Nepakantumo problemą turi dažnai iškęsti ir žmonės, kurie turi negalią. „Sveikieji“ iš jų tyčiojasi, kad jie kažko negali, nemoka ar paprasčiausiai nepajėgia padaryti taip pat gerai kaip „sveikieji“ , kurie pasijaučia kažkuo pranašesni už tuos vargšus žmones. Ar negalios žmonės kalti, kad likimas taip juos nuskriaudė? Ar susimąstome, kad jiems gali atrodyti, jog gyvenimas jų nemyli ir gal jiems išvis neverta čia gyventi? Kartais atrodo, kad žmonės, kurie tyčiojasi iš neįgaliųjų, perkeltine prasme yra patys daug kartų „neįgalesni“ už juos. Tyčiotis neverta, nes, kaip sako lietuvių liaudies patarlė, „Vienam – nueinant, kitam – pareinant.“

Noriu pakalbėti dar viena tarp mano bendraamžių ypač populiaria tema – tyčiojimasis iš tų, kurie ne tokie, kaip „visi“. Šiais laikais gerai mokytis, tvarkingai susišukuoti, dėvėti paprastesnius, nors ir švarius, rūbus reikia drąsos. Kitaip tu būsi „nekietas“, nepritapsi prie klasės, neturėsi draugų (tik ar tikrais draugais juos galima vadinti?). Mano mama man dažnai kartoja vieno protingo žmogaus mintį: „Kas manęs neužmuša, padaro dar stipresnį“. O juk piktas žodis, pašaipus žvilgsnis tikrai gali užmušti… Užmušti norą mokytis, apginti savo nuomonę, užstoti silpnesnį, siekti užsibrėžto tikslo. Dažniausiai tie, kurie tokiose situacijose sugeba išlikti savimi, vėliau gyvenime daugiausia ir pasiekia – matyt, juos užgrūdina nuolatinė kova. Štai, pavyzdžiui, aktoriui bei kino režisieriui Klintui Istvudui savo laiku buvo pasakyta: „Ant tavo danties prilipęs bulvių traškutis, tavo Adomo obuolys per daug atsikišęs, be to, kalbi per lėtai“ – ir jis buvo atleistas iš darbo. Kažin ar dabar pasaulis mėgautųsi puikiais jo filmais, jei tuomet Istvudas būtų pasidavęs tokioms patyčioms? O kita vertus, argi būtų įdomu gyventi, jei visi vienodai atrodytume ir mąstytume? Juk mes įdomūs vieni kitiems tuo, kad esame skirtingi, nepakartojami: ir išvaizda, ir būdu, ir darbais.

Tačiau tolerancijos stokos problema egzistuoja ne tik dėl pavienių žmonių nedorų poelgių. Sakykime, jei visų valstybių prezidentai, pirmininkai, karaliai, seimo nariai ir kiti pasaulio „didieji“ būtų pakantesni kito nuomonei, pasaulyje vyktų mažiau nesutarimų, karų. Jei būtų mažiau karų, būtų daugiau ekologiškų ir pasiturinčių valstybių, kurios dabar yra nualintos tarpusavio nesantaikos. Labai liūdna, kad karų metu dažniausiai sunaikinamas pasaulinis paveldas: architektūros paminklai, gamtos šedevrai ir kt. Per karus sunaudojama daug įvairių sprogmenų, šaudmenų, į orą patenka daug anglies dvideginio, oras pasidaro nebe toks švarus ir pasaulis pamažėle artėja prie globalinio atšilimo slenksčio. Taip ir toliau keliauja tokia ilga, nesibaigianti grandinė, kuri galiausiai pasiekia ir tave. „Laikas baigti retorines kalbas ir imtis konkrečių veiksmų“,- teigia žurnalo „The Economist“ redaktoriaus pavaduotoja Emma Duncan. Aš su ja visiškai sutinku.

Jeigu žmonės žemėje neišmoks taikiai sugyventi vieni su kitais, tai juos ištiks tų dviejų ožiukų, kuriuos minėjau pradžioje, likimas: prigerti gal ir neprigers, tačiau tikrai sušlaps. Pradėkime nuo savęs.
Dėkui, kad išklausei.
Andrius Kleiva