Andrius Kleiva

Šalimais stovi padėta trisdešimties centimetrų aukščio knygų krūva (taip, aš pakankamai išprotėjęs, kad dar ir tiksliai pamatuočiau). Šita knygų „malka“ – Vilniaus knygų mugės 2011 pasekmė. Joje lankausi antrą kartą, iš viso ji – jau dvyliktoji. O tai reiškia, kad jau dvyliktą kartą organizatoriai knygomanus ir kitus, kurie dievina (arba bent jau šiaip myli) knygas, pamalonina bene geriausiu ir įdomiausiu metų renginiu.

Stendų su knygom pristatyta tiek, kad vaikštai kaip kokiais labirintais. Didėjant žmonių kiekiui iki nežmoniško, pro kai kurias vietas buvo įmanoma praeiti tik prasigrūdus pro kokį penketą žmonių ir tiek pat kartų pasakius „Atsiprašau, atsiprašau“. Aišku ne visur taip – tik susidariusiuose karštuosiuose taškuose. Pavyzdžiui, prie didžiai gerbiamų Užkalnio ar Čekuolio knygų. Pastarieji net nespėjo atsipūsti – pasirašinėjo ant knygų beveik nonstop. Rašiklius rašalu pildyti turbūt ne vieną kartą prireikė. Lankytojai, ko gero, išnaudojo visus savo finansinius limitus, nes knygų pasirinkimas buvo kuo tikriausiai nerealaus masto. Dalyvavo daugmaž 220 įvairiausių leidyklų (buvo, mačiau, dar ir lenkiškų, ir rusiškų leidyklų atstovai).

Organizatoriai, kad įdomumo būtų ne šimtas, o šimtas penkiasdešimt procentų, priruošė ir renginių. Į literatūrologės Viktorijos Daujotytės knygos pristatymo renginį negalėjau patekt. Mat buvom dešimčia minučių pavėlavę, tai žvilgtelėjus pro atidarytas duris, jos buvo uždarytos. Į diskusiją apie poetą Czeslawą Miloszą, kuriam mugė ir dedikuota, patekau. Kalbėjo Tomas Venclova (vienas svarbiausių asmenybių lietuvių literatūros padangėje) ir keletas atstovų iš Lenkijos. Kadangi lenkų kalbos nemoku, o sinchroninio vertimo aparačiukai su ausinėmis buvo kaipmat išgraibstyti, tai supratau tik Venclovą. Šnekėjo įdomiai. Vėliau buvo suorganizuotas Sigito Parulskio susitikimas su skaitytojais ir knygos „Prieš mirtį norisi švelnaus“ pristatymas. Grojo Smoriginas, o Parulskis buvo savame stiliuje. Buvo velniškai gaila, kad negalėjau visame renginyje pabūti.

Nepykit, bet prieš gražią ir laimingą šio teksto pabaigą, vienas priekaištas. Suprantu, mieli organizatoriai, kad lauke savo ledais švaistėsi piktasis minus penkiolika, bet salėse tikrai nereikėjo taip užkepinti. Ypač vaikiškai literatūrai skirtoje salėje galėjai pasijusti kaip puode verdama bulvė. Antai Marcelijus Martinaitis, pasirašinėdamas knygas, vis šluostėsi kaktą ir žvilgčiojo į viršų, iš kur čia tas karštis pareinąs. Žinoma, gaila, kad negalėjau visas dienas pasilikti – įvairių renginių, įdomių pristatymų dar bus iki pat Litexpo lubų. Linkiu apsilankyti, kol dar galima, ir svarbiausia – skaityti.

Spustelėjus – nuotraukos didesnės.