Microsoft + Nokia = Microkia. Net keista, kokią įtaką Nokiai padarė susitarimas su Microsoft. Šitai kompanijai ko gero reikėtų ir padėkoti už tai. Išleistas ne tik Microsoft ir Nokia bendradarbiavimo vaisius Nokia Lumia 800, bet ir pats Nokia N9, kurio pradžia ir buvo toji sutartis. Susitarimas, galima sakyti, gerokai spyrė Nokiai į sėdynę ir įtikino, kad ji vis dar turi puikių idėjų ir yra pajėgi jas įgyvendinti.

Nokia protas grįžta. Didžiausias Nokia pliusas šiame produkte tas, kad Nokia išleido visiškai savą produktą – su savomis inovacijomis ir idėjomis. Viena iš jų yra Swipe. Nokia taip nusprendė pakeisti naršymą tarp programų telefone. Skaitai laišką ir nusprendi nueiti patikrinti, ar ryt Lietuva užšals. Pirštu braukdamas per ekraną „nuveji“ pašto programą iš ekrano ir iš atsidariusio programų meniu išsirenki orų programą. Jei norisi grįžti atgal į paštą, brauki į šoną ir vėl atsidarai paštą. Reikia paštą uždaryti? Braukimas iš viršaus žemyn. Dar keli braukimai į šoną ir pasieksite visų atidarytų programų sąrašą ar atnaujinimų langelį (orai, Facebook, Twitter atnaujinimai, įvairių funkcijų įjungimas). Tiesa, bet koks braukimas neveiks. Reikia braukti nuo pat ekrano šono. Kad tai daryti būtų patogiau ir maloniau – stiklas šonuose užapvalintas. Tiesa, norėtųsi, kad Nokia skatintų Swipe tipo braukinėjimus naudoti ir parsisiunčiamose programose iš Ovi Store.

Mygtukai. Kol vieni į savo gaminamus telefonus deda vieną, du, tris ar 24 mygtukus, Nokia nusprendė jų išvis nekišti. O kam jie reikalingi? Atrakinimui užtenka paspausti įjungimo mygtuką ir braukti pirštu į šoną, o sugrįžimas į programų sąrašą patogus irgi braukant pirštu.

Vertėtų pagirti liečiamąją klaviatūrą, kuri šiame aparate tikra harmonija. Nė nepalyginsi su tuo, kas būdavo (ir yra) Symbian telefonuose. Klaviatūra patogi, lengva pataikyti į norimą simbolį. O ir spaudžiamą klavišą šįkart pakankamai gerai „įgarsina“ lengva vibracija ir klingsėjimo garsas. Atrodo smulkmena, bet seni Symbian Nokių klavišų efektai dievaži galėdavo sukelti isteriją.

Kur mano programos?! Pagrindinė Nokia N9 bėda yra tragiškas programų trūkumas. Jų mažai, o į daugelį kokių jau yra, net žiūrėti nesinori – padaryta visiškai atgrubnagiškai, lyg penkiamečio. Gaila, nei daugelio tų pačių pagrindinių ir visur randamų programų neradau – nei Soundhound, nei Wolframalpha, nei Fruit Ninja, nei TIME, nei Endomondo, nei NBA TV ir taip sąrašas tęsiasi toliau. Beje, Angry Birds tai, kaip jau žinoma, yra. Ir dar LRT grotuvas yra, kuriame gali tiesiogiai žiūrėti visas LRT televizijas ir tiesiogiai klausytis visų LRT radijų. Tas tai tikrai geras.

  
8.1 megapikselio ir HD filmavimas kišenėj. Nuotraukos turėtų kalbėti pačios už save. Žiūrėdami nuotraukas turėkite omenyje, kad jas darė neprofesionalas iš didžiosios N.

Ir dar gražių ir negražių akmenukų į Nokia daržą.

1. Korpusas nors ir plastikinis, bet solidus, mat vientisas.
2. Pastringa ne dažnai, bet jei jau pastringa, tai neatstrigs. Paprasčiausiai išsijungs ir įsijungs. Gal ir gerai – nereikia pačiam šito daryti.
3. Ekranas – idealios kokybės. Kuo geriausiai gali lygintis su iPhone 4S, Samsung Galaxy S II ir kitais lyderiais-telefonais, turinčiais puikius ekranus.
4. Kyla klausimas: kas toliau? Ar Nokia iš tikrųjų žada mesti MeeGo ir palikti tas savo naujas inovacijas šalyje?
5. Atsigavo net Nokios dėžutė (prisiartinus skaityti tekstą viduje).

Vis peikiau, nes Nokia produktai buvo tokie siaubingai neįdomūs, kad net nežinojau, ką ir besakyti. Ir Užkalnis rašė, kad Nokia užsimuštų į sieną. Pritariau. Bet dabar viskas kitaip. Jei dabar jau reiktų rinktis išmanųjį telefoną už 2000Lt, neabejotinai įtraukčiau Nokia N9 į galimo pirkinio sąrašą. O ir pati Nokia palengva vėl ima save mėgti.

Pirmas įspūdis. Apie spausdintuvo dizainą pradėjau visai ne veltui. HP specialistai ne be reikalo naktimis plūkėsi bandydami sukurti išskirtinį spausdintuvą, mat visai gerai pavyko. Kad patvirtinčiau išskirtinumą, siūlau pažiūrėti į viršuje esančią nuotrauką ir nueiti į kokią internetinę parduotuvę pasidairyti spausdintuvų. Visi tokie patys: gremėzdiški ir juodai arba pilkai nuobodūs. HP užsimanė tai pakeisti. HP Envy, nepaisant to, kad jame yra ir skaneris, ir kopijuoklis, yra kompaktiškas ir nelabai sėkmingai renka dulkes. Viskas, kas reikalinga spausdintuvo veikimui (popieriaus laikiklis, ekranas), išsistumia tik jį įjungus. Kompaktiškumą sukuria ir spausdintuvo plonumas, jei taip galima pavadinti. Jis, aišku, nėra pieštuko storio, bet žymiai plonesnis nei kiti spausdintuvai rinkoje.

Spausdintuvų  stereotipais HP Envy kūrimo procese irgi nebuvo vadovautąsi – spausdintuvas baltas. Kad būtų įdomiau, spausdintuvą nutarta padailinti metalo apvadais, o skanerio „gobtuvą“ padaryti stiklinį. Taip, atrodo, paprastai sukuriamas futuristinio dizaino įspūdis.

Ekrano dalis. Spausdintuvo dalis, kurioje yra lietimui jautrus spausdintuvo valdymo ekranas, verta vadinti „ekrano dalimi“. Mat toje „ekrano dalyje“ yra ne tik pats ekranas, bet ir mygtukai. Jie – irgi ne fiziniai, o liečiami. Matomi tik įjungimo ir bevielio ryšio mygtukai, kiti trys pasirodo tada, kai jų reikia. Ekranas ryškus, vaizdas atvaizduojamas gražiai, tik trūksta tikslumo. Dažnai pasispaudžia ne tai, ką norima paspausti.

Valdant ekraną galima ne tik atlikti įprastus dalykus (kopijuoti, skanuoti), bet ir naudotis HP įdėtomis funkcijomis. Naudojantis skirtingomis programomis galima atsispausdinti naujienų, užduočių vaikams, sudoku, paversti paprastą baltą lapą į sąsiuvinio lapą, atsispausdinti žemėlapių ar nuorodų, kaip ir kur nuvykti, įvairių kelionių gidų. Kaip jau patapo madinga, yra ir Facebook programa. Galima spausdintis savo nuotraukas iš ten. Ir tam visam nereikia kompiuterio.

Bevielizmas. Viena iš pagrindinių HP Envy ypatybių – spausdinimas bevieliu būdu. Spausdintuvas puikiai prieina prie bet kokios Wifi stotelės ir bevieliu būdu sujungtas su kompiuteriu gali viską spausdinti. Sakykim, kaimynui uždžiūvo spausdintuvas, o jam atspausdinti dokumentus žūtbūt reikia. Jūs dar spyriojatės (kaip čia dabar su kaimynu dalinsies), bet paskui bevieliu būdu prijungiat savo spausdintuvą jam prie kompiuterio ir pasakot, kad per daug neįsijaustų, mat matysite, ką jis spausdina, pas save.

Spausdintuve įdiegta ir kita tarp Apple įrenginių populiari funkcija – AirPrint. iPad, iPhone ar iPod Touch aptinka įjungtą spausdintuvą ir su juo galima viską spausdinti tiesiogiai iš savo Apple prietaiso. Labai praverčia visokiose įdomiose programose, kurios spausdina pačių pasigamintus žemėlapius, plakatus ir kitą gėrį. Nėra jokio „tarpininko“ – t.y. kompiuterio ar kokio kito prietaiso. Spaudi mygtuką ir atsispausdina.

Spausdinimas ir dažai. Dažų naudojimas – kitas dalykas. Verta atsikiro pašnekėjimo. Į spausdintuvą dedasi dvi dažų kasetės – vadinamoji „Tricolor“ (trispalvė) ir „Black“ (juodų dažų). Nepaisant to, kad dabar labai madingos penkios ar keturios atskiros kasetės „kokybei pagerinti“, HP Envy ir su dviejomis spausdina idealiai. Jokio liejimosi ir nekokybiškų spalvų. Žinoma, didelė dalis priklauso ir nuo popieriaus, ir nuo spausdinio kokybės. Deja, spausdintuvo ekonomiškumas – abejotinas. Spausdintuvo kasetės, už kurias abi Topo Centre paklojau 130Lt, išseko išspausdinus ~120 puslapių su kalendoriumi (kiekviename lape – nuotrauka, vieno mėnesio kalendorius). Rašo, kad turėtų spausdinti 165 puslapius su keliaspalve kasete ir 200 puslapių su juodų dažų kasete.

Tai kaip?.. Jau esate žiauriai susižavėjęs ir tikrinate savo banko sąskaitoje esantį likutį? Turbūt turėčiau paminėti ir kainą, kuri yra apie 700-800Lt. Bet jei visgi jaučiate, kad visos spausdintuvo ypatybės ir funkcijos Jus tenkina, jei jas naudosite, norite patogaus ir kompaktiško spausdintuvo, jei Jums nesvarbus dažų ekonomiškumas, jei turite numatę neribotą pinigų sumą spausdintuvui, jei… Tada pirkite. Neturėtumėte nusivilti lygiai taip, kaip nenusivyliau su juo pažaidęs ir aš.

Dydis. Pirmas skirtumas, kurį pajutau po senesnės versijos Galaxy Tab ir savo pirmos versijos iPad, buvo drastiškas plonumas. Tuos 8.5 milimetro galima įsidėti į kokią knygą ar aplanką ir jausis taip, lyg neštumeisi storo kartono gabalėlį. Toks dalykas – itin didžiulis privalumas kasdienėms užduotims mokykloje, universitete ar darbe. Neužima daug vietos ir nereikia palikti atskiro kuprinės skyriaus tokiam įrenginiui.

Ekranas. Ekranas – labai geras. Tikrai pakankamai ryškus, vaizdas jame – „lyg nulietas“, visai nesimato pikselių. Beje, Galaxy Tab gamintas su mintimi, kad daugiau bus naudojamas horizantolioje pozicijoje – būtent taip išdėstyti garsiakalbiai, lizdas įkrovimui, Samsung logotipas. Aišku, įrenginį pakreipus vertikaliai, ekranas irgi taip pasiverčia, bet visi pagrindiniai įrenginio atributai sumontuoti būtent taip, kad patogiau būtų naudotis laikant jį horizontaliai.

Naujas kvėpavimas. Sistema, kurią naudoja naujasis Galaxy Tab, visiškai skiriasi nuo tos, kurią naudojo senasis. Senajame būdavo naudojama įprasta telefonų Android, o naujame naudojama jau specialiai planšetėms sukurta Android Honeycomb sistema. Tiesą pasakius, ji pridėjo didžiulę dalį prie planšetės pagerinimo – naudotis įrenginiu pasidarė daug patogiau ir smagiau. Labiausiai pradžiugino pačioje apačioje ekrano esanti juoda juostelė – joje rodomas laikas, likusios baterijos kiekis, pagalbiniai mygtukai ir išskleidžiami įrankiai. Tarp jų – skaičiuotuvas, piešimo programa, muzikos klausymosi programa, laikas įvairiose pasaulio vietose ir t.t. Atnaujinta klaviatūra daug ergonomiškesnė, tik, gaila, mygtukai ne visada pasispaudžia. O tai jau didelė bėda. Tenka vis grįžti ir spausti vėl vėl vėl, sugaištama nemažai laiko.

Įdomus sprendimas. Vertas paminėjimo ir Samsung sprendimas skaitymui. Kai Apple kuria savas tarnybas laikraščiams, žurnalams ir knygoms (Newsstand, iBookstore), tai Samsung negaišo laiko, per daug nevargo ir tiesiog sudėjo kelias populiariausias tarnybas į vieną vietą – padarė programą, pavadinimu Readers’ Hub. Programoje yra Zinio žurnalams, Kobo knygoms ir Press Display laikraščiams. Iš vienos pusės, sakyčiau, gana protinga – turinio pasirinkimas tikrai didžiulis. Iš kitos pusės – kai nesavas gaminys, kur kas daugiau betvarkės.

Fotografavimas. Kameros planšetėse man visada buvo keistas sumanymas. Fotografavimas man yra tolygus skambinimui tokiu įrenginiu (o tai jau esu matęs – patikėkite, tikrai absurdiška). Samsung į Galaxy Tab porą kamerikių irgi įmontavo – vieną priekyje, kitą – gale. Jei jums jos naudingos, tai galinės kameros kokybė gana neprasta, fotografuoja 3MPx su autofokusavimu ir blykste.

Išsijungia per lengvai. Negaliu neišsisakyti, kaip mane nervino išjungimo mygtuko jautrumas – neduok Dieve, netyčia palaikysi paspaudęs dvi sekundes, kaipmat išsijungs. Dažnai nutikdavo taip, kad mygtuką spausdamas su intencija „pabudinti“ įrenginį, jį išjungiu.

Nepaisant trūkumų, kurių vis dar yra, Samsung žengia teigiama linkme. Tos pastangos anksčiau ar vėliau Samsung turėtų atsipirkti. Apple bus sunku aplenkti (ko gero ir nepavyks), bet Samsung Galaxy Tab bent jau sustiprins savo pozicijas tokio planšetinio kompiuterio, kurio tikrai geidžia daug pasaulio žmonių.

Populiariausia ji ne veltui. Dabar ji imta kišti į kone kiekvieną išmanųjį telefoną. Turiu galvoje ne tik tokias sensacijas kaip Samsung Galaxy S II ar HTC Sensation XL, bet kalbu ir apie telefonus, kainuojančius iki 600 litų. Panašų telefonų įsigijau ir pats. Daug pinigų telefonui skirti negalėjau, o išmaniojo telefono funkcijų savo senoje Nokia pasigedau velniškai. Android telefoną įsigijau prieš tris mėnesius ir nė kiek nesigailiu. Bet yra keletas smulkmenų, kuriomis visgi norėčiau pasidalinti.

Bėdos dėl bėdos
Tai ko gero didžiausia problema, su kuria iki šiol susidūriau naudodamasis Android telefonu. Neduok Dieve telefoną ištiks kokia bėda (aišku, ištiks ir Jus). Cha cha, sakysit, turiu labai protingą draugą, kuris mane tikrai „išsuks“ iš šitos padėties. Ne, šitas triukas gali ir nesuveikti. Net jei tas draugas ir kasdien naudojasi telefonu su Android operacine sistema. Mat skiriantis telefonams, o dar jei ir gamintojams, gali skirtis ir pati programinė įranga, ir gamintojo sudėti „viduriai“. Internete surasti norimą patarimą telefonui retkarčiais taip pat gali būti pakankami sunku. Išbandyta savu kailiu.

Programinės įrangos atnaujinimas – „kada nors“
Kitas dalykas, prie kurio tikrai niekaip neprirasiu yra tas, kad jei išleidžiamas Android OS programinės įrangos atnaujinimas, tai dar visai nereiškia, kad jau tuoj pat bus galima griebt, grūst telefoną į kompiuterį ir atnaujint. Atnaujinimą gamintojas išleis tada, kada panorės. JAV gyventojai atnaujinimą gaus vienu metu, vokiečiai – po kelių savaičių, lietuviai – po metų ir visas sąrašas tęsiasi taip toliau. Žinoma, galima telefoną „nulaužti“ ir paskui atnaujinti per prievartą, nors ir „tavo regionui atnaujinimas vis dar neparuoštas“. Bet tai klausykit, kam man draskyti tą telefoną, jei aš noriu TIK švariai ir tvarkingai atsinaujinti telefono OS į jau išleistą naują?

Android krautuvė
Lygiai taip pat kaip vietą pirkti programas turi Apple, Microsoft ar Blackberry, savo krautuvę turi ir Android sistema. Tai – Android Market. Naršymas Android Market patogus, programas galima lengvai atnaujinti, peržiūrėti rekomenduojamas ir t.t. Bet susidaro toks įspūdis, kad visos pateikiamos prekės ten beveik nerūšiuojamos ir nemoderuojamos. Parduotuvėje prikrauta visokio įmanomo mėšlo: programų, bandančių telefone įlįsti ten, kur visai joms nereiktų, programų, užlaužiančių patį telefoną, programų, kurių aprašymuose parašyta tai, kas visai neparduodama ir nesiūloma. Suprantu, kad vartotojas kažkiek turi naudotis ir savo protu ir atsirinkti, ko jam reikia, o ko ne, bet… Tai, ką su App Store daro Apple man arčiau širdies. Sutiksiu, jų kontrolė gal kiek ir per griežta, bet tas griežtumas daugeliu atvejų atsiperka.

Laisvė viskam
Džiugu, kad Android – atvirojo kodo operacinė sistema. Joje nėra griežtų apribojimų ir nurodymų, kaip su ja derėtų elgtis. Galima kaip tik nori pasikeisti sistemos išvaizdą, meniu ikonas, o ir tuo, kad vartotojai nusilaužinėja (root’ina) savo Android telefonus Google nelabai rūpinasi. Antai net pačioje Android Market galima rasti programėlę, skirtą patikrinti ar telefonas tikrai sėkmingai nulaužtas. Tik susidarė toks įspūdis, kad ta beribė laisvė ne visada yra gerai, nes kartais ji pavirsta į nekontroliuojamą anarchiją ir visišką betvarkę.

Mano pastebėjimai jokiu būdu nėra tie, kuriuos tik „pasakius iškart ir prisninga“ (Karolis Pocius). Tiesą pasakius, ir visai nereikia, kad prisnigtų. Aš to nė kiek nenoriu, juolab, kad čia tik eilinė mano nuomonė. Android tiesiog tokia yra ir ją tokią reikia gerbti. O ir gerbti ją tikrai yra dėl ko.

Įėjęs galiu tik pritarti pranešimui spaudai – pasijauti kaip įėjęs ne į šaltą ir siaurą saloną, kur viskas sukaišiota už stiklų, o į erdvų ir jaukų kambarį. Pirmiausia į akis krenta stendai, su naudojimui ir bandymams paruoštais telefonais, kompiuteriais ir planšetėmis. Kitas į akis krentantis taškas – ekranas ir ant žemės išbarstyti kubai atsisėdimui prie jo. Ten – speciali interaktyvioji zona, kur vyks pristatymai, susitikimai su klientais ir kiti renginiai. Dar toliau matosi eilutė su kompiuteriais ir kasos aparatu pačiame salono gale bei tokios pat pavienės stotelės klientams kitose salono vietose. Ten bendraujama su klientais. Po saloną vaikščioja ir nemažai Omnitel žmonių, kurie ieško, kam reikia kokios pagalbos. Aplink prikabinėta rėmėlių su violetinės spalvos fragmentais, salone šviečia ir šviestuvai, panašūs į tuos, prie kurių vakare skaitom knygas. Beje, šalia – staliukas su spalvinimo lapais vaikams, kad tėvams apžiūrint prietaisus vaikai turėtų ką veikt. Yra ir fotelis, į kurį įsitaisęs gali griebti planšetę ir ką nors paskaityti. Jei reikia laiko susipažinti su kokiu įrenginiu – tokio tipo salonai, manau, geriausia išeitis.

Kai Omnitel viceprezidentės klientų patirčiai ir procesams L. Galatiltės paklausiau apie panašumą į Apple Store (na, Genius Bar, panašus prekių išdėstymas, klientų aptarnavimas), ji patikino, kad pati koncepcija iš tiesų panaši, nes ir Apple, ir Omnitel siekia susipažinimą su naujais įrenginiais padaryti kuo lengvesnį. Ji taip pat sakė, kad kito kelio pardavimams ir klientų aptarnavimo kokybės užtikrinimui šiais laikais turbūt nelabai yra.

 
 
Didžiausia salono bėda – „Akropolis“. Tiesą pasakius, dėl vietos pasirinkimo Omnitel iš dalies aš suprantu. Mat daugelis žmonių norėdami viską susipirkti vienoje vietoje, renkasi „Akropolį“. Ten naujas salonas galimai turės didesnį srautą (Omnitel atstovai sako, kad planuojama po 1000 klientų per dieną). Žiūrint iš kitos pusės, kur kas maloniau būtų saloną aplankyti kokiame Gedimino prospekte, nei pastovaus žmonių srauto išvargintame „Akropolyje“. Na, o jei jau ir tie nuomos mokesčiai kitur didesni, galbūt vis tiek vertėjo paaukoti šiek tiek pinigų vardan prestižiškesnės naujojo, ypatingesnio salono vietos?

Sistemą Apple programų parduotuvėje galima griebti prieš tai užsimokėjus 30 dolerių JAV, 24 eurus – Europoje. Sistemos piktograma nušoka ant programų paleidimo eilutės apačioje ir prasideda 3.74 GB diske užimantis siuntimas. Naudojuosi sistema beveik mėnesį ir šį tą jau galiu pasakyti.

Švarios OS X Lion instaliacijos smagumynai
Viena didžiausių OS X Lion bėdų – sunkiai paprastam vartotojui įkandamas švarus sistemos perinstaliavimas (ne tiesiog atnaujinimas, o visų duomenų ištrynimas ir visiškai naujas sistemos įrašymas į kompiuterį). Praėjusioje OS X versijoje (turiu galvoje Mac OS X Snow Leopard) tereikėdavo prieš instaliaciją pravalyti kietąjį diską ir instaliuoti. Dabar taip paprastai nepadarysi. Reikia bėgioti po visus Apple vartotojų forumus ir ieškoti galimų švarios instaliacijos būdų. Būdų irgi ne vienas. Aš išbandžiau šiek tiek ilgesnį, bet paprastesnį: švariai instaliavau Snow Leopard, o paskui ją atnaujinau iki Lion. Daug knisaties, bet rezultatas yra – švari operacinė sistema, paruošta bandymams ir žaidimams.

Liūtas pasitinka praskėstais nasrais ir suvalgo dieną be kompiuterio
Dabar pasispjaudysiu per abi puses ir patikinsiu, kad dabar jokių bėdų jau nėra… Bet dar po švarios instaliacijos mykiau, kad tiek problemų dar su jokiu Apple produktu nebuvau turėjęs. Keletas žadėtų funkcijų veikė ypatingai klišai. Pavyzdžiui, prieš kompiuterio išjungimą neužvertų langų atkūrimas kompiuterį įjungus vėl. Įjungiate kompiuterį, atsidarote interneto naršyklę, pašto programą, kalendorių ir staiga nusprendžiate, kad viską reikėtų mesti. Neišjungęs langų išjungiate kompiuterį. Vėl jį įjungus visus tada paliktus programų langus rasite savoje vietoje. O man tai veikė kitaip – kiekvieną kartą prieš išjungdamas kompiuterį išjungdavau visus langus ir programas. Vėl įjungus kompiuterį vis rasdavau visus atidarytus langus, kuriuos buvau palikęs prieš dieną – tik instaliavus naują sistemą. Negana to, niekaip negalėjau prisijungti prie Mac App Store. Būta ir dar visokių skylių, kurių niekaip negalėjau užkamšyti. Teko perinstaliuoti sistemą. Maniau, viskas išsispręs. O, pasirodo, ne, nieko panašaus. Sukūriau naują vartotoją naudotis kompiuteriu, o savo buvusį ištryniau. Naujame vartotojuje problemų jau nebuvo.

OS X + iOS = OS X Lion
Seniau Apple girdavosi, kad Mac OS X sumanumą perkėlė į tokius nešiojamuosius įrenginius kaip iPad, iPod ar iPhone ir taip gavosi iPhone OS, ilgainiui evoliucionavusi į iOS. Dabar, šit, per pristatomąjį renginį Apple sakė, kad viskas versis aukštyn kojom – iOS funkcijos bus perkeltos į OS X sistemą kompiuteriams. Ir, akivaizdu, kompanijos produktas pakrypo visai neprasta linkme. Kad būtų patogiau iOS galimybes pritaikyti OS X Lion, pelė buvo nustumta tolyn (ne, Magic Mouse ir toliau garbinama) ir imta garbinti multilietiminė čiuožykla (© Džiugas / vienastoks). Turiu galvoje anglakalbių liaudyje dar vadinamą multitouch trackpad. Šiam prietaisui pritaikytas ir visas naujos sistemos valdymas. Štai, pavyzdžiui, itin patogu vaikščioti per visą ekraną (fullscreen) paleistomis programomis. Reikia jau įjungto pašto – keturiais pirštais slenki per čiuožyklą į šoną, kol ją pasieki. Reikia švaraus darbastalio – slenki per čiuožyklą vėl į kitą šoną, kol pasieki. Tas pats ir su jau paleistomis programomis iOS 5 sistemoje.

Programų paleidimas irgi supaprastintas – kad nereikėtų knaisiotis po krūvas Applications kataloge išmėtytų programų, reikia tik suglausti keturis pirštus į vieną vietą ir atsidaro Launchpad. Ten galima susidėlioti programas tam patogioje vietoje į aplankalus. Tiesa, prieš tai buvusiai Exposé funkcijai (parodo visus aktyvius programų langus) į pagalbą atėjo ir Mission Control, kuri be galo mažai kuo skiriasi nuo jau minėtos Exposé. Mission Control tik suskirsto vienos programos langus į vieną vietą, kad būtų lengviau matyti kur kas padėta. Taip dirbti geriau, tik, va, nežinau, ar vertėjo Apple pristatyti tai kaip visiškai naują funkciją nauju pavadinimu.

Smulkmė
Į naują sistemą Apple įdėjo ir AirDrop – sunkiai pastebimą funkciją, įgrūstą Finder programos šone. Tai reikalinga, bet jau tada reikalinga labai, tik tuo atveju, jei namuose yra ne vienas Mac kompiuteris. Tada su AirDrop tarp Mac kompiuterių galima viens kitam permetinėti įvairius failus. Gražu, bet PC nepritaikyta ir dėl to kebliau tuo AirDrop pasinaudoti.

Atnaujintas kasdienių programų paketas, kuriuo tikrai imsiu dažniau naudotis. Štai, pavyzdžiui, Mail patapo visai smagia programa. Nebėra maišalynės, sumanesnė paieška. Šiuo metu net bandau atsisakyti gmail.com ir iškeisti vien tik į Mail. iCal, skirtas kalendoriams, pasidarė kaip popierinė užrašų knygutė kokiems įvykiams pasižymėti. Pridedant naują įvykį, galima rašyti „Nusipirkti knygą at 12am on Monday“ ir įvykis bus automatiškai pridėtas į nurodytą vietą. Lietuviškai kol kas rašyti negalima, bet užteks ir angliškai.

Pabaigai
Trumpai tariant, Lion – ne kažikoks stebuklas ir ne sprogusi bomba operacinių sistemų pasaulyje, tačiau dar vienas žingsnis patogesnės sistemos link. Belieka tikėtis, kad Apple toliau žengs į priekį tokiais žingsniais ir nespės nuevoliucionuoti ne į tą pusę.

Dizainas
Šio telefono dizaino kūrimą Nokia patikėjo lietuviui Tomui Ivaškevičiui. Telefono dizaino kūrėjas sako įkvėpimo sėmęsis iš „gamtiško harmoniškumo“. Tačiau telefono dizaine gausu įvairių blizgėsių, trūksta eilinio paprastumo. Blizgumas blaško dėmesį ir aplink ekraną, ir pačioje aparato nugarėlėje. Tiesa, kiek įdomesnė dizaino detalė –  pritaikytas pilkas matinis plastikas, kurio šiek tiek galima pamatyti telefono nugarėlėje ir tose vietose, kur „ilsisi“ visos jungtys (miniUSB, įkroviklio, 3.5mm ausinių) ir papildomi mygtukai (garsui mažinti/didinti, fotoaparato mygtukas ir užrakinimo slankiklis). Beje, mikrofonas įtaisytas tarp pagrindinių mygtukų ir taip atrodo, kad netyčia būtum kur besinaudodamas pats iškirtęs tą skylę.

Symbian sistema
Ko gero didžiausia skylė ir šio telefono trūkumas – integruota Symbian sistema, kurią Nokia vis dar bando prikelti iš numirusiųjų. Pati sistema veikia netobulai –  netiksliai reaguoja į piršto prisilietimus, šiek tiek stringa. Akivaizdu, kad tai – OS problema, nes iš OVI parduotuvės parsisiųstas Angry Birds žaidimas veikia be jokių strigimų. Interneto naršymas neitin patogus. Turiu galvoje ne tik patį naršymą po tinklapius, bet ir adresų vedimą, paiešką, įrankių išdėstymą  ir kitas smulkmenas, kurios patogiam internetui svarbios. Žinoma, tam yra pakaita – Opera Mobile, bet visgi norėtųsi, kad pati Nokia sukurtų patogią naršyklę ir neprireiktų ieškoti alternatyvų. Dar viena problema – klaviatūra. Dar niekada nemačiau tokios nepatogios liečiamojo ekrano klaviatūros. Vos eina pataikyti. Rašydamas žinutes visada persijungdavau į tą paprastą senamadišką klaviatūrą, kur reikia keletą kartų paspausti 1  2, kad parašytum C. Taip patogiau. Tiesa, Nokia strategija ir devizas nesikeičia – vis dar agituojami ir liaupsinami valdikliai pagrindiniame telefono ekrane.

8MP fotokamera ir videokamera
Telefono nugarėlėje įtaisyta kamera, blykstė su išdidžiai parašytu „8MP“ ženkliuku, sako, dar ir HD filmuoja. Aštuoni megapikseliai, tai aštuoni. Tik kaip į juos pažiūrėsi ir kaip juos išnaudosi (čia gamintojui, jei ką). Nėra nei automatinio, nei rankinio fokusavimo, su kuriais išeitų žymiai kokybiškesnės nuotraukos. Tiesa, kai kokį tolimesnį objektą priartini ir nufotografuoji, tie megapikseliai atlieka savo darbą – nuotraukos kokybė visai nebloga. Bendras įvertinimas – kasdieniam naudojimui kokybė visai tinka, tik neapsigaudinėkite savęs su tais megapikseliais.

OVI programų paketas
Nokia turi savo programų tinklą, kurį ne taip senai pavadino „OVI“, kuris suomiškai reiškia „durys“. Durys į programų, muzikos, filmukų, žemėlapių parsisiuntimą (telefone įtaisytas GPS su nemokamais OVI žemėlapiais). Ką gi, ši parduotuvė dar teikia vilčių – naudojimasis ja gana patogus ir padorus. Belieka tikėtis, kad Nokia vėl kažkada atgaus savo buvusį populiarumą ir programų kiekis parduotuvėje pagausės. O Angry Birds, kaip jau sakiau, parduotuvėje tai yra. :-)

Tai pirkti ar nepirkti?
Dar tikintiems Nokia ir nenorintiems atsitraukti nė vieno žingsnio nuo šios suomių įmonės, Nokia C7 išmanusis telefonas – vienas iš rimtesnių pasirinkimų. O tiems, kurie dar dvejoja kokį telefona su kokia sistema rinktis, siūlyčiau pakentėti iki tol, kol Nokia+Microsoft išleis savo telefoną ir sugalvos, kuo pakeisti Symbian arba rinktis telefonus su dideles simpatijas sulaukusiomis Android bei iOS sistemomis.

Kaina – apie 1300Lt (be sutarties).

1 diena. DPD kurjeris į butą įtempė didžiulę dėžę. Tokia didelę, kad maniau jis suklydęs ir atvežęs mažiuką šaldytuvą. Neklydo – ten tikrai spausdintuvas, visas didžiulis spausdinimo fabrikas pastačius ant stalo – kopijavimo, skanavimo ir spausdinimo aparatai viename. Kai įjungiau, pasigirdo linksmas, sveikinantis garsas ir sušvito liečiamasis ekranas, kurį liečiant pirštais galima valdyti visus aparato veiksmus.

2 diena. Šventėms artėjant, įvairiuose prekybų centruose siautėjo žmonės. O aš pamaniau sau, kad geriausia dovana artimiems žmonėms – paties sumaketuotas naujų metų kalendorius su kiekvieną mėnesį plačiai besišypsančiais giminaičiais. Spausdinimo kokybė gana gera ir kokybiška, be jokių aiškiai matomų gliukų. Ogi ko daugiau ir tikėtis, kai viduje riogso keturios rašalo kasetės (HP dar spėjo pasigirti, kad šis spausdintuvas yra pats didžiausias pigumo lyderis tarp visų jojo klasės spalvotų rašalinių spausdintuvų). Jei būčiau pasirinkęs geresnį popierių, tikiuosi, būtų pavykę ir dar geriau. Kad dar neužmirščiau, pasakysiu iškart – giminaičiai ir giminaitės apsidžiaugė spausdiniais.

3 diena. Labai mistiško skaičiaus, fanatiškai mėgiamo lietuvių pasakose, dieną, nusprendžiau neskubėdamas patyrinėti jo kitas galimybes, su kuriomis nespėjau susipažinti prieš tai. Labiausiai vertinu šią dėžę už tai, kad spausdinti galima bevieliu (WiFi) būdu. Namuose keli kompiuteriai, todėl prie kiekvieno junginėti laidus yra beviltiškas darbas. Ko pasekoje, viską dažniausiai spausdinam su mano kompiuteriu. Nereikėtų užmiršti ePrint funkcijos: 1) spausdintuvas duoda savo el. pašto adresą; 2) nusiunti jam laišką su savo dokumentu; 3) jis atspausdina. Gyvenimą pagerino ir programinė įranga, kurią HP programuotojai, skirtingai nuo kitų kontorų, sugebėjo padaryti patogią ir neatgrubiomis rankomis.

4 diena. Jei trečią dieną buvau ramus, tai ketvirtą vertėjo geriau paskubėti. Artėjo mokslai, baigėsi atostogos, todėl teko pasėdinėti, paklūpinėti prie knygų ir pasimokyti. Savo mėgiamo mokymosi būdo, konspektų darymo, atvaizdavimo ant popieriaus darbą paprašiau atlikti spausdintuvo. Sutiko ir dar galėjo sutaupyti popieriaus, atspausdindamas ant abiejų pusių (two-sided printing). Popieriaus galima prikišti apie 250 vienetų. Tik gaila, kad jis neužslepiamas, o paliekamas gulėti atvirai – kaupiasi dulkės.

Keturios dienos įžvalgų parodė, kad spausdintuvas, parduotuvėse tampantis jūsų už ±700 litų, atlieka viską, ko tik būtų galima tikėtis iš išmanaus spausdintuvo. Dabar belieka laukti (o laukti, manau, ilgai nereiks), kokią išdaigą ateityje sumanys iškrėsti evoliucionuojanti spausdintuvų rinka.

Technika – neginčijamai sudėtingas dalykas, todėl pasistengsiu visą sugaudytą turinį kuo labiau susisteminti ir sujungtų minčių užrašus pateikti.

• Specialiai pristatymui buvo atgabenta 4G ryšio įranga (iš tų milžiniškų stulpų-stotelių laukuose, skleidžiančių mobilųjį ryšį, išrauta pagrindinė technika). Su prie kompiuterio prijungtu modemu buvo demonstruojamas galimas greitis. Iš jo galima išspausti net 100-120Mb/s. Tiesa, pačio ryšio patikimumas priklausys nuo vietovės.
• Tele2 jau teikia komercinį 4G ryšį didžiuosiuose Švedijos miestuose. Per 2011-uosius metus planuojama ryšiu aprūpinti visus 200 šios šalies miestų! Žodžiu, beveik visą Švediją.
• Mobiliojo 4G ryšio modemų kolei kas sukuriama mažai, todėl tarp gamintojų neatsiranda jokios konkurencijos. Ko pasekoje, kainų rodyklės šauna į viršų. Pavyzdžiui, modemo savikaina – apie 200€ (Švedijoje galima sudaryti 18 mėnesių sutartį su 114 Lt/mėn. planu ir modemas nekainuos).
• Lietuvoje 4G ryšys testuojamas, tariamasi dėl leidimų su Ryšių reguliavimo tarnyba. Tuo tarpu estai leidimus pasidalino dieną prieš pristatymą – gruodžio 16 d.
• Didelę dalį stotelių priversti skleisti 4G ryšį galima tiesiog atnaujinus programinę įrangą.
• Panašu, kad visa šiuolaikinė telefonizuotoji ir mobilizuotoji visuomenė ir pačios prie jų prisitaikiusios telekomunikacijų bendrovės juda mobiliojo interneto, o ne įprastų paslaugų, tokių kaip trumposios žinutės, pokalbiai, tobulinimo link. Galbūt ateityje, vietoje įprastų pokalbių, šnekėsimės ir susirašinėsime Skype ar Google Talk?
• Dar nesugalvota, kaip būtų galima efektyviau išnaudoti mobilaus 4G ryšio teikiamus privalumus. Galbūt „super greitas“ internetas bus įmontuotas automobiliuose, fotoaparatuose, ar, bala žino, šaldytuvuose?
• Atvažiavę specialistai, „radiobangavimų matuotojai“, bandė išsiaiškinti 4G aprato radiobangų pavojingumą žmogui. Bobučių kalbos ir sensacingų televizijos laidų gandai nepasitvirtino – stotelės nustatytos leistinos radiobangų normos toli gražu neviršija. Juolab, matuota tokiomis sąlygomis, lyg žmogus būtų tą prietaisą apsikabinęs. Nereikia užmiršti, kad pristatymas vyko pačiame Vilniaus centre ir radiobangų pridėjo visi mobilieji telefonai, infrastruktūra. Beje, jei pamenate tuos tyrimus su žūstančiomis bitėmis, sumažėjusia žvirblių populiacija ir žūvančiais medžiais, labiau patyrinėkite juos. Pamatysite, kad kai kurie mokslininkai mėgsta iš statistikos iškirpti tik savo nuomonei pagrįsti reikalingą plotuką.

Pristatymas buvo įdomus, jaukus, smagus ir malonus. Jau vien dėl to, kad buvo galima asmeniškai pabendrauti, pasitarti ir padiskutuoti su 4G ryšio specialistais. Tikiu, kad mobilusis 4G ryšys visai greitu metu išplis ir Lietuvoje. O kai išplis, tai sugalvosime ir kam panaudoti.

Tikrai nustebau, kai pamačiau pakuotę. Dar tiksliau, voko išmatavimų dėžutę. Pats Galaxy Tab turbūt perpus mažesnis nei iPad, nes jį galima apimti delnu (tik bėda, kad taip ilgiau laikant gali paskausti ranką). Taip įrenginys savaime praranda dalį to „tablet“ ypatingumo – mažesnis patogumas valdyti savo turinį.

Žinokit, keista pasidarė. Kas yra Samsung Galaxy Tab? Telefonas ar apkarpytų funkcijų kompiuteris liečiamuoju ekranu? Samsung savo internetinėje svetainėje giriasi, kad tai – planšetinis kompiuteris („tablet“). Android OS nustatymuose yra skiltis „About phone“, meniu įdėtas žalias „Phone“ mygelis, o tik įjungus prašoma įdėti SIM kortelę. Kuo tikėti? Turbūt abiejais, nes ir tie, ir tie teisūs. Įrenginys turi visas planšetinio kompiuterio funkcijas, bet juo dar galima ir 3G ryšiu besinaudojant paskambinti, ir dar žinutę kokią parašyti.

Vos įsigijus tokį prietaisą, norisi praplėsti jo funkcijas. Programų Galaxy Tab galima parsisiųsti paleidus Android Market programą. Google nusprendė Lietuvai ir dar kelioms šalims neleisti pirkti programų, bet nemokamas siųstis leidžia. Programos įrenginyje atvaizduojamos taip, kad kokybė tarp įprasto Android telefono ir Galaxy Tab identiška.

Galima pleškinti nuotraukas: įrenginyje yra dvi videokameros (viena priekyje, kita – gale, skirta vaizdo pokalbiams). Dar galima panaršyti internete WiFi ryšiu (3G ir kiti taip pat galimi), kuris, beje, testavimo viduryje dėl visai nežinomų priežasčių užlūžo. Kaip ir visuose tokio tipo įrenginiuose, galima ir muzikos pasiklausyti, filmų pažiūrėti, ar kokią elektroninę knygą paskaityti. Jei pasiklysti nepažįstamame mieste – pravers įntegruotas GPS.

Nelabai patiko, kad Android OS kūrėjai tingėjo į pačią sistemą įkonstruoti lietuviškas raides – dabar reikia diegti specialią programą ir viską susireguliuoti. Galaxy Tab nepagražino ir nežymūs striginėjimai „vaikštant“ po įrenginį, o ir naršyklė veikė ne visada itin preciziškai – kai kur neveikia spaudomos nuorodos, puslapiai vartosi lėtokai.

Galiu pasakyti, kad Samsung Galaxy Tab dar trūksta patogumo, „beprobleminio“ naudojimosi ir žmogiško kainos/kokybės (kaina Omnitel salonuose – 2399Lt) santykio iki to, kad siūlyčiau Tab visiems savo draugams, besidomintiems planšetinio kompiuterio įsigyjimo galimybe. Bet galiu pasakyti – mielieji Samsung, patobulinkite: atsižvelkite į smulkmenas, padarykite valdymą patogesnį, aiškiau supraskite savo viziją ir tapsite rimtu konkurentu iPad! Nemeluoju.