Andrius Kleiva

Lietuvoje Nokia telefonai buvo taip paplitę, kad dar ir dabar didelį procentą visų juokų apie legendinį Nokia 3310 sudaro tie, kuriuos sukūrė lietuviai. Kai tik Nokia rinkoje išmaniųjų telefonų revoliucijos metu įsigalėjo su siaubingo tragiškumo Symbian OS, susidomėjimas Nokia kaipmat sumažėjo. Suprastėjo ir mano požiūris į suomišką telefonų kokybę. Kaip ten bebūtų, rankose laikant Nokia N9, į praeitį gręžiotis visai nesinori.

Microsoft + Nokia = Microkia. Net keista, kokią įtaką Nokiai padarė susitarimas su Microsoft. Šitai kompanijai ko gero reikėtų ir padėkoti už tai. Išleistas ne tik Microsoft ir Nokia bendradarbiavimo vaisius Nokia Lumia 800, bet ir pats Nokia N9, kurio pradžia ir buvo toji sutartis. Susitarimas, galima sakyti, gerokai spyrė Nokiai į sėdynę ir įtikino, kad ji vis dar turi puikių idėjų ir yra pajėgi jas įgyvendinti.

Nokia protas grįžta. Didžiausias Nokia pliusas šiame produkte tas, kad Nokia išleido visiškai savą produktą – su savomis inovacijomis ir idėjomis. Viena iš jų yra Swipe. Nokia taip nusprendė pakeisti naršymą tarp programų telefone. Skaitai laišką ir nusprendi nueiti patikrinti, ar ryt Lietuva užšals. Pirštu braukdamas per ekraną „nuveji“ pašto programą iš ekrano ir iš atsidariusio programų meniu išsirenki orų programą. Jei norisi grįžti atgal į paštą, brauki į šoną ir vėl atsidarai paštą. Reikia paštą uždaryti? Braukimas iš viršaus žemyn. Dar keli braukimai į šoną ir pasieksite visų atidarytų programų sąrašą ar atnaujinimų langelį (orai, Facebook, Twitter atnaujinimai, įvairių funkcijų įjungimas). Tiesa, bet koks braukimas neveiks. Reikia braukti nuo pat ekrano šono. Kad tai daryti būtų patogiau ir maloniau – stiklas šonuose užapvalintas. Tiesa, norėtųsi, kad Nokia skatintų Swipe tipo braukinėjimus naudoti ir parsisiunčiamose programose iš Ovi Store.

Mygtukai. Kol vieni į savo gaminamus telefonus deda vieną, du, tris ar 24 mygtukus, Nokia nusprendė jų išvis nekišti. O kam jie reikalingi? Atrakinimui užtenka paspausti įjungimo mygtuką ir braukti pirštu į šoną, o sugrįžimas į programų sąrašą patogus irgi braukant pirštu.

Vertėtų pagirti liečiamąją klaviatūrą, kuri šiame aparate tikra harmonija. Nė nepalyginsi su tuo, kas būdavo (ir yra) Symbian telefonuose. Klaviatūra patogi, lengva pataikyti į norimą simbolį. O ir spaudžiamą klavišą šįkart pakankamai gerai „įgarsina“ lengva vibracija ir klingsėjimo garsas. Atrodo smulkmena, bet seni Symbian Nokių klavišų efektai dievaži galėdavo sukelti isteriją.

Kur mano programos?! Pagrindinė Nokia N9 bėda yra tragiškas programų trūkumas. Jų mažai, o į daugelį kokių jau yra, net žiūrėti nesinori – padaryta visiškai atgrubnagiškai, lyg penkiamečio. Gaila, nei daugelio tų pačių pagrindinių ir visur randamų programų neradau – nei Soundhound, nei Wolframalpha, nei Fruit Ninja, nei TIME, nei Endomondo, nei NBA TV ir taip sąrašas tęsiasi toliau. Beje, Angry Birds tai, kaip jau žinoma, yra. Ir dar LRT grotuvas yra, kuriame gali tiesiogiai žiūrėti visas LRT televizijas ir tiesiogiai klausytis visų LRT radijų. Tas tai tikrai geras.

  
8.1 megapikselio ir HD filmavimas kišenėj. Nuotraukos turėtų kalbėti pačios už save. Žiūrėdami nuotraukas turėkite omenyje, kad jas darė neprofesionalas iš didžiosios N.

Ir dar gražių ir negražių akmenukų į Nokia daržą.

1. Korpusas nors ir plastikinis, bet solidus, mat vientisas.
2. Pastringa ne dažnai, bet jei jau pastringa, tai neatstrigs. Paprasčiausiai išsijungs ir įsijungs. Gal ir gerai – nereikia pačiam šito daryti.
3. Ekranas – idealios kokybės. Kuo geriausiai gali lygintis su iPhone 4S, Samsung Galaxy S II ir kitais lyderiais-telefonais, turinčiais puikius ekranus.
4. Kyla klausimas: kas toliau? Ar Nokia iš tikrųjų žada mesti MeeGo ir palikti tas savo naujas inovacijas šalyje?
5. Atsigavo net Nokios dėžutė (prisiartinus skaityti tekstą viduje).

Vis peikiau, nes Nokia produktai buvo tokie siaubingai neįdomūs, kad net nežinojau, ką ir besakyti. Ir Užkalnis rašė, kad Nokia užsimuštų į sieną. Pritariau. Bet dabar viskas kitaip. Jei dabar jau reiktų rinktis išmanųjį telefoną už 2000Lt, neabejotinai įtraukčiau Nokia N9 į galimo pirkinio sąrašą. O ir pati Nokia palengva vėl ima save mėgti.

Kai pasiūlė apžvelgti HP Envy spausdintuvą, visų pirma panaršiau internete ir pažiūrėjau, kaip jis atrodo. O atrodė jis įdomiai ir futuristiškai keistai. Taip, kad labiau tuo metu privertė rūpintis ir domėtis ne techninės charakteristikos detalėmis, o keistai kitokia išore. Bet spausdintuvo vidus, žinokit, irgi pakankamai įdomus ir tikrai vertas dėmesio.

Pirmas įspūdis. Apie spausdintuvo dizainą pradėjau visai ne veltui. HP specialistai ne be reikalo naktimis plūkėsi bandydami sukurti išskirtinį spausdintuvą, mat visai gerai pavyko. Kad patvirtinčiau išskirtinumą, siūlau pažiūrėti į viršuje esančią nuotrauką ir nueiti į kokią internetinę parduotuvę pasidairyti spausdintuvų. Visi tokie patys: gremėzdiški ir juodai arba pilkai nuobodūs. HP užsimanė tai pakeisti. HP Envy, nepaisant to, kad jame yra ir skaneris, ir kopijuoklis, yra kompaktiškas ir nelabai sėkmingai renka dulkes. Viskas, kas reikalinga spausdintuvo veikimui (popieriaus laikiklis, ekranas), išsistumia tik jį įjungus. Kompaktiškumą sukuria ir spausdintuvo plonumas, jei taip galima pavadinti. Jis, aišku, nėra pieštuko storio, bet žymiai plonesnis nei kiti spausdintuvai rinkoje.

Spausdintuvų  stereotipais HP Envy kūrimo procese irgi nebuvo vadovautąsi – spausdintuvas baltas. Kad būtų įdomiau, spausdintuvą nutarta padailinti metalo apvadais, o skanerio „gobtuvą“ padaryti stiklinį. Taip, atrodo, paprastai sukuriamas futuristinio dizaino įspūdis.

Ekrano dalis. Spausdintuvo dalis, kurioje yra lietimui jautrus spausdintuvo valdymo ekranas, verta vadinti „ekrano dalimi“. Mat toje „ekrano dalyje“ yra ne tik pats ekranas, bet ir mygtukai. Jie – irgi ne fiziniai, o liečiami. Matomi tik įjungimo ir bevielio ryšio mygtukai, kiti trys pasirodo tada, kai jų reikia. Ekranas ryškus, vaizdas atvaizduojamas gražiai, tik trūksta tikslumo. Dažnai pasispaudžia ne tai, ką norima paspausti.

Valdant ekraną galima ne tik atlikti įprastus dalykus (kopijuoti, skanuoti), bet ir naudotis HP įdėtomis funkcijomis. Naudojantis skirtingomis programomis galima atsispausdinti naujienų, užduočių vaikams, sudoku, paversti paprastą baltą lapą į sąsiuvinio lapą, atsispausdinti žemėlapių ar nuorodų, kaip ir kur nuvykti, įvairių kelionių gidų. Kaip jau patapo madinga, yra ir Facebook programa. Galima spausdintis savo nuotraukas iš ten. Ir tam visam nereikia kompiuterio.

Bevielizmas. Viena iš pagrindinių HP Envy ypatybių – spausdinimas bevieliu būdu. Spausdintuvas puikiai prieina prie bet kokios Wifi stotelės ir bevieliu būdu sujungtas su kompiuteriu gali viską spausdinti. Sakykim, kaimynui uždžiūvo spausdintuvas, o jam atspausdinti dokumentus žūtbūt reikia. Jūs dar spyriojatės (kaip čia dabar su kaimynu dalinsies), bet paskui bevieliu būdu prijungiat savo spausdintuvą jam prie kompiuterio ir pasakot, kad per daug neįsijaustų, mat matysite, ką jis spausdina, pas save.

Spausdintuve įdiegta ir kita tarp Apple įrenginių populiari funkcija – AirPrint. iPad, iPhone ar iPod Touch aptinka įjungtą spausdintuvą ir su juo galima viską spausdinti tiesiogiai iš savo Apple prietaiso. Labai praverčia visokiose įdomiose programose, kurios spausdina pačių pasigamintus žemėlapius, plakatus ir kitą gėrį. Nėra jokio „tarpininko“ – t.y. kompiuterio ar kokio kito prietaiso. Spaudi mygtuką ir atsispausdina.

Spausdinimas ir dažai. Dažų naudojimas – kitas dalykas. Verta atsikiro pašnekėjimo. Į spausdintuvą dedasi dvi dažų kasetės – vadinamoji „Tricolor“ (trispalvė) ir „Black“ (juodų dažų). Nepaisant to, kad dabar labai madingos penkios ar keturios atskiros kasetės „kokybei pagerinti“, HP Envy ir su dviejomis spausdina idealiai. Jokio liejimosi ir nekokybiškų spalvų. Žinoma, didelė dalis priklauso ir nuo popieriaus, ir nuo spausdinio kokybės. Deja, spausdintuvo ekonomiškumas – abejotinas. Spausdintuvo kasetės, už kurias abi Topo Centre paklojau 130Lt, išseko išspausdinus ~120 puslapių su kalendoriumi (kiekviename lape – nuotrauka, vieno mėnesio kalendorius). Rašo, kad turėtų spausdinti 165 puslapius su keliaspalve kasete ir 200 puslapių su juodų dažų kasete.

Tai kaip?.. Jau esate žiauriai susižavėjęs ir tikrinate savo banko sąskaitoje esantį likutį? Turbūt turėčiau paminėti ir kainą, kuri yra apie 700-800Lt. Bet jei visgi jaučiate, kad visos spausdintuvo ypatybės ir funkcijos Jus tenkina, jei jas naudosite, norite patogaus ir kompaktiško spausdintuvo, jei Jums nesvarbus dažų ekonomiškumas, jei turite numatę neribotą pinigų sumą spausdintuvui, jei… Tada pirkite. Neturėtumėte nusivilti lygiai taip, kaip nenusivyliau su juo pažaidęs ir aš.

Nuo to laiko, kai apžvalgai buvau gavęs pirmąją Samsung Galaxy Tab versiją, pasikeitė daug kas. Praėjo metai ir per juos planšetiniai kompiuteriai spėjo išsišakoti į visas įmanomas puses. Apple, išleisdama iPad 2, dar labiau sustiprino savo poziciją planšetinių kompiuterių rinkoje, o kiti gamintojai ėmė pamažu vytis. Viena iš sėkmingiausiai besivejančių – Samsung, kuri rinkoje kelią skinasi su atnaujintu Galaxy Tab. Dabar galima nusipirkti jau trijų dydžių Galaxy Tab planšetinius kompiuterius – Galaxy Tab 10.1, Galaxy Tab 8.9 ir Galaxy Tab 7.0 Plus. Skirtumai tokie: 10.1 turi 256mm, 8.9 – 230mm, o 7.0 Plus – 178mm įstrižainės ekraną. Sveria irgi skirtingai: 10.1 – virš 560g, 8.9 – vos 470g, o 7.0 Plus – 345g. Bandymams gavau 8.9 versiją, tad daugiau apie ją.

Dydis. Pirmas skirtumas, kurį pajutau po senesnės versijos Galaxy Tab ir savo pirmos versijos iPad, buvo drastiškas plonumas. Tuos 8.5 milimetro galima įsidėti į kokią knygą ar aplanką ir jausis taip, lyg neštumeisi storo kartono gabalėlį. Toks dalykas – itin didžiulis privalumas kasdienėms užduotims mokykloje, universitete ar darbe. Neužima daug vietos ir nereikia palikti atskiro kuprinės skyriaus tokiam įrenginiui.

Ekranas. Ekranas – labai geras. Tikrai pakankamai ryškus, vaizdas jame – „lyg nulietas“, visai nesimato pikselių. Beje, Galaxy Tab gamintas su mintimi, kad daugiau bus naudojamas horizantolioje pozicijoje – būtent taip išdėstyti garsiakalbiai, lizdas įkrovimui, Samsung logotipas. Aišku, įrenginį pakreipus vertikaliai, ekranas irgi taip pasiverčia, bet visi pagrindiniai įrenginio atributai sumontuoti būtent taip, kad patogiau būtų naudotis laikant jį horizontaliai.

Naujas kvėpavimas. Sistema, kurią naudoja naujasis Galaxy Tab, visiškai skiriasi nuo tos, kurią naudojo senasis. Senajame būdavo naudojama įprasta telefonų Android, o naujame naudojama jau specialiai planšetėms sukurta Android Honeycomb sistema. Tiesą pasakius, ji pridėjo didžiulę dalį prie planšetės pagerinimo – naudotis įrenginiu pasidarė daug patogiau ir smagiau. Labiausiai pradžiugino pačioje apačioje ekrano esanti juoda juostelė – joje rodomas laikas, likusios baterijos kiekis, pagalbiniai mygtukai ir išskleidžiami įrankiai. Tarp jų – skaičiuotuvas, piešimo programa, muzikos klausymosi programa, laikas įvairiose pasaulio vietose ir t.t. Atnaujinta klaviatūra daug ergonomiškesnė, tik, gaila, mygtukai ne visada pasispaudžia. O tai jau didelė bėda. Tenka vis grįžti ir spausti vėl vėl vėl, sugaištama nemažai laiko.

Įdomus sprendimas. Vertas paminėjimo ir Samsung sprendimas skaitymui. Kai Apple kuria savas tarnybas laikraščiams, žurnalams ir knygoms (Newsstand, iBookstore), tai Samsung negaišo laiko, per daug nevargo ir tiesiog sudėjo kelias populiariausias tarnybas į vieną vietą – padarė programą, pavadinimu Readers’ Hub. Programoje yra Zinio žurnalams, Kobo knygoms ir Press Display laikraščiams. Iš vienos pusės, sakyčiau, gana protinga – turinio pasirinkimas tikrai didžiulis. Iš kitos pusės – kai nesavas gaminys, kur kas daugiau betvarkės.

Fotografavimas. Kameros planšetėse man visada buvo keistas sumanymas. Fotografavimas man yra tolygus skambinimui tokiu įrenginiu (o tai jau esu matęs – patikėkite, tikrai absurdiška). Samsung į Galaxy Tab porą kamerikių irgi įmontavo – vieną priekyje, kitą – gale. Jei jums jos naudingos, tai galinės kameros kokybė gana neprasta, fotografuoja 3MPx su autofokusavimu ir blykste.

Išsijungia per lengvai. Negaliu neišsisakyti, kaip mane nervino išjungimo mygtuko jautrumas – neduok Dieve, netyčia palaikysi paspaudęs dvi sekundes, kaipmat išsijungs. Dažnai nutikdavo taip, kad mygtuką spausdamas su intencija „pabudinti“ įrenginį, jį išjungiu.

Nepaisant trūkumų, kurių vis dar yra, Samsung žengia teigiama linkme. Tos pastangos anksčiau ar vėliau Samsung turėtų atsipirkti. Apple bus sunku aplenkti (ko gero ir nepavyks), bet Samsung Galaxy Tab bent jau sustiprins savo pozicijas tokio planšetinio kompiuterio, kurio tikrai geidžia daug pasaulio žmonių.

Netikiu, kad nesate matę šito žalio roboto. Jis visur: televizijoje, laikraščiuose, internete ir, žinoma, ten, kur pardavinėjami telefonai bei planšetės. Šito žalio robotuko lipdukai pagarbiai užklijuoti kone ant kiekvieno salone esančio telefono. Ir tas robotukas, vadinamas Androidu,  telefonų aprašymuose minimas ne tik kaip telefono operacinė sistema, bet ir kaip vienas pagrindinių telefonų privalumų. Reklamos (ne)specialistai elgiasi teisingai ir suprantamai. Kodėl? Pirma: OS pagamino Google – kiekvieno žmogaus kasdienybė. Antra: pats Android jau pakankamai subrendęs (išmaniųjų telefonų rinkoje daugiau nei 5 metai) ir žinomas kaip prekinis ženklas. Trečia: Android technologijų žurnalistai jau ilgą laiką vertino pakankamai palankiai. Ketvirta: Google Android – pati populiariausia išmaniųjų telefonų OS (taip taip, iOS – žemiau).

Populiariausia ji ne veltui. Dabar ji imta kišti į kone kiekvieną išmanųjį telefoną. Turiu galvoje ne tik tokias sensacijas kaip Samsung Galaxy S II ar HTC Sensation XL, bet kalbu ir apie telefonus, kainuojančius iki 600 litų. Panašų telefonų įsigijau ir pats. Daug pinigų telefonui skirti negalėjau, o išmaniojo telefono funkcijų savo senoje Nokia pasigedau velniškai. Android telefoną įsigijau prieš tris mėnesius ir nė kiek nesigailiu. Bet yra keletas smulkmenų, kuriomis visgi norėčiau pasidalinti.

Bėdos dėl bėdos
Tai ko gero didžiausia problema, su kuria iki šiol susidūriau naudodamasis Android telefonu. Neduok Dieve telefoną ištiks kokia bėda (aišku, ištiks ir Jus). Cha cha, sakysit, turiu labai protingą draugą, kuris mane tikrai „išsuks“ iš šitos padėties. Ne, šitas triukas gali ir nesuveikti. Net jei tas draugas ir kasdien naudojasi telefonu su Android operacine sistema. Mat skiriantis telefonams, o dar jei ir gamintojams, gali skirtis ir pati programinė įranga, ir gamintojo sudėti „viduriai“. Internete surasti norimą patarimą telefonui retkarčiais taip pat gali būti pakankami sunku. Išbandyta savu kailiu.

Programinės įrangos atnaujinimas – „kada nors“
Kitas dalykas, prie kurio tikrai niekaip neprirasiu yra tas, kad jei išleidžiamas Android OS programinės įrangos atnaujinimas, tai dar visai nereiškia, kad jau tuoj pat bus galima griebt, grūst telefoną į kompiuterį ir atnaujint. Atnaujinimą gamintojas išleis tada, kada panorės. JAV gyventojai atnaujinimą gaus vienu metu, vokiečiai – po kelių savaičių, lietuviai – po metų ir visas sąrašas tęsiasi taip toliau. Žinoma, galima telefoną „nulaužti“ ir paskui atnaujinti per prievartą, nors ir „tavo regionui atnaujinimas vis dar neparuoštas“. Bet tai klausykit, kam man draskyti tą telefoną, jei aš noriu TIK švariai ir tvarkingai atsinaujinti telefono OS į jau išleistą naują?

Android krautuvė
Lygiai taip pat kaip vietą pirkti programas turi Apple, Microsoft ar Blackberry, savo krautuvę turi ir Android sistema. Tai – Android Market. Naršymas Android Market patogus, programas galima lengvai atnaujinti, peržiūrėti rekomenduojamas ir t.t. Bet susidaro toks įspūdis, kad visos pateikiamos prekės ten beveik nerūšiuojamos ir nemoderuojamos. Parduotuvėje prikrauta visokio įmanomo mėšlo: programų, bandančių telefone įlįsti ten, kur visai joms nereiktų, programų, užlaužiančių patį telefoną, programų, kurių aprašymuose parašyta tai, kas visai neparduodama ir nesiūloma. Suprantu, kad vartotojas kažkiek turi naudotis ir savo protu ir atsirinkti, ko jam reikia, o ko ne, bet… Tai, ką su App Store daro Apple man arčiau širdies. Sutiksiu, jų kontrolė gal kiek ir per griežta, bet tas griežtumas daugeliu atvejų atsiperka.

Laisvė viskam
Džiugu, kad Android – atvirojo kodo operacinė sistema. Joje nėra griežtų apribojimų ir nurodymų, kaip su ja derėtų elgtis. Galima kaip tik nori pasikeisti sistemos išvaizdą, meniu ikonas, o ir tuo, kad vartotojai nusilaužinėja (root’ina) savo Android telefonus Google nelabai rūpinasi. Antai net pačioje Android Market galima rasti programėlę, skirtą patikrinti ar telefonas tikrai sėkmingai nulaužtas. Tik susidarė toks įspūdis, kad ta beribė laisvė ne visada yra gerai, nes kartais ji pavirsta į nekontroliuojamą anarchiją ir visišką betvarkę.

Mano pastebėjimai jokiu būdu nėra tie, kuriuos tik „pasakius iškart ir prisninga“ (Karolis Pocius). Tiesą pasakius, ir visai nereikia, kad prisnigtų. Aš to nė kiek nenoriu, juolab, kad čia tik eilinė mano nuomonė. Android tiesiog tokia yra ir ją tokią reikia gerbti. O ir gerbti ją tikrai yra dėl ko.