Kad 2011-ieji buvo ypatingi, pažymi ir TIME išrinktas metų žmogus. Svarstyta gausybė kandidatūrų, tarp kurių buvo ir Stevas Jobsas, ir aktyvus kovotojas už žmonių teises Ai Weiwei, ir Hillary Clinton… Bet TIME nusprendė nerinkti konkretaus žmogaus. Kad ir kokie svarbūs ir įtakingi tie kiti būtų. Jie pasirinko protestuotoją. Žmogų, kuris šiais metais buvo ypatingai aktyvus – nuo Arabų pavasario iki pat Atėnų. Tuo pat metu TIME išryškino ir vieną svarbiausių 2011-ųjų reiškinių – protestus – kuris apvertė pasaulį aukštyn kojom.

Atrinkau ir aš įvykius, kurie privertė mane matyti 2011-uosius kitokius nei kiti metai:

1. Protestai Rusijoje. Parodomas žmonių priešinimasis V. Putinui valdžiai.
2. Arabų pavasaris. Žmonės suprato, kad susitelkę gali padaryti pervesmą valstybėje ir ją perimti į savas rankas.
3. Gamtos siautėjimas Japonijoje. Parodė, ką gali gamta, kaip jos iššūkiams pasaulis nepasiruošęs ir koks neatsparus.
4. News Of The World kritimas. Privertė pergalvoti apie spaudos kokybę ir jos sąžiningumą.
5. Antra krizės banga. Iš padų po truputį verčia Europą ir kėsinosi į JAV.
6. Pakeistas Silvio Berlusconi. Daug metų vadovavęs politikas-žvaigždė pakeistas. Italija iš M. Monti tikisi politinio ir ekonominio pakilimo.
7. Žudynės Norvegijoje. Parodė, ką vienas žmogus gali padaryti savo tautai.
8. Užsidelsęs NBA lockout’as. Nuplaukę didžiuliai pinigai ir prarasta daugiau nei du mėnesiai krepšinio pramogos. Gali pakenkti kitų metų įvairių rinktinių pasiruošimui Olimpinėms žaidynėms.
9. Stevo Jobso mirtis. Milžiniška netektis šiuolaikiniam technologijų pasauliui.
10. Protestai Amerikoje. Amerikiečiai išreiškė savo nuomonę didžiuliais protestais, kurių metų reikėjo ir policijos įsikišimo.
11. Kate Middleton ir princo Williamo vestuvės. Didžiulės vestuvės, pavergusios ne tik britų, bet ir viso pasaulio širdis.
12. Socialinių tinklų įsigalėjimas. Soc. tinklai pasidarė dar svarbesne naujienų pasaulio dalimi.
13. Snoro griūtis. Pakeitė žmonių pasitikėjimą bankais.
14. Eurobasket 2011 Lietuvoje. Parodė, kur Lietuva pajėgi ir nepajėgi organizuodama tokio masto renginius.
15. DSK (D. Strausso Kahno) byla. Sukėlė susidomėjimą „nematoma“ politikų veikla.
16. 7 milijardai žmonių Žemėje. Jau turėtume pradėti mąstyti, kaip reikės išmaitinti, apsaugoti, apgyvendinti šitokį kiekį žmonių su tokiais ribotais Žemės ištekliais.
17. Nokia atsigavimas. Ilgą laiką kritusi žemyn, Nokia ima po truputį kilti išleisdama naujus, kur kas inovatyvesnius ir įdomesnius produktus.
18. Justino Marcinkevičiaus mirtis. Lietuva prarado vieną iškiliausių Lietuvos žmonių ir menininkų.
19. Šūvis į Gabrielle Giffords. Supratome, kad politikoje gali būti ir šitaip.
20. Išrasta vakcina nuo maliarijos. Tokia vakcina galėtų išgelbėti milijonus Žemės gyventojų.
21. Šiaurės Korėjos lyderio mirtis. Didžiulio politinio pokyčio nebuvo ir ko gero nereiktų tikėtis, bet toks įvykis labiau parodė, kaip atrodo tikroji santvarka toje šalyje.

Tai štai. Artėjame prie šitų įspūdingų metų galo. Negyvename laiką pakeitusioje Samoa ir 2012-ųjų dar nepasiekėme, bet laukiame. Naujas nuotykis prasidės jau netrukus. O jo Jums linkiu įdomaus, turiningo ir vertingo!

Straipsnyje skelbiama, kad Ministro Pirmininko tarnyba jau skelbia konkursą ir tuoj tuoj, žiūrėk, išrinks kokią įmonę, kad galėtų įteikti dviejų milijonų Europos Sąjungos (!) litų kvitą kartu su tikslu gerinti mūsų valdžios įvaizdį. Gražiai ten sudėstoma: bus ne tik reklama kišama į akis, dar, girdi, bus galima ir į radiją infiltruotos paklausyti ir dar kitaip pažiūrėti, kaip veikia viešieji ryšiai.

Nieko nesakau, tegul veikia tie ryšiai ir visos juos skleidžiančios antenos lai gyvuoja… Tik, va, kas būtų, jei visi taip sumanytume savo suterštus įvaizdžius pagerinti viešaisiais ryšiais ir padailinti propoganda? Pirma. Įdomu, ar tai būtų labai labai veiksminga? Antra. Jei jau netyčia sudaužei tą kaimyno gėlę, suvalgei anuos bendradarbio pietus arba išvadinai ten tą pažįstamą asilu, tai būk drąsus ir atsiprašyk jo, o ne daryk viešųjų ryšių kampanijas jo panosėje iš jo kišenės nugvelbtų pinigų (nes tai, veikiausiai, jį tik dar labiau supykdys).

Tos pačios dienos vakare radau kitą straipsnį. Jame įdėta rimtai nustebusio (gal net kiek išsigandusio) A. Kubiliaus nuotrauka. Straipsnyje jis teigia, kad pinigų leisti tokiems dalykams tikrai nebūtina, sako, patys turime pradėti taisytis ir iškuopti, ką prišnerkštėme. Hm. O gal jau ties šituo straipsniu toji reklaminė kampanija ir prasideda? Ką čia ir besuprasi tais gūdžiais konspiracijų ir Wikileaks’ų laikais…

Sniegas prisitvenkė  ir tvenkiasi toliau – negalvoja apie jokią žmonių kasdienybę ir patogumo dėsnius. Tiesiog krinta sau nerūpestingi stambūs snaigių gabalai, kartais pagreitindami savo tempą, o kartais mažumėlę pagalvoję, sulėtindami.

Užsidaro oro uostai, žmonės stringa keliuose, kasdien valo savo į eskimų iglu bepanašėjančius apsnigtus namus… Tropikų gyventojai spokso į baltas palmes ir bando suvokti, kokia čia anomalija iš dangaus krenta. Anglai, prieš išeidami laukan, dar gerai pamąsto ką čia geriau pasiėmus – ar skėtį, ar slides. Ir… vis tiek visi šypsosi.

Ir aš pats stebiuosi, kaip menka snaigė ar žandą raudoniu bespalvinantis šaltis gali pakeisti nuotaiką. Iš esmės. Džiaugiuosi už besišypsančius ir šypsausi pats. Pradedu jausti Kalėdas, gerą nuotaiką, namus, užkvipusius kūčiukais. Savaime norisi įsijungti Franko Sinatros Let It Snow ir su kartu su juo belinguojant padainuoti. Čia – žiema.

Šį kartą tinklaraštyje svečiuojasi Vilniaus universiteto žurnalistikos studentas Egidijus Jurgelionis. Prisiskaitęs istorijos ir istorinės publicistikos, susipažinęs su įvairių kultūrų žmonėmis šiandien jis bando parodyti, kad lietuviai – žmonės greitai išsilaisvinę iš cenzūros ir suvokiantys ne tik teorinę, tačiau ir praktinę žodžių junginio „nuomonių pliuralizmas“ reikšmę. Pats – geras: „blog‘o“ neturi.

Vienas geresnių dalykų, kuriuos stengiuosi pasiimti (taip, jei dar nestudijuojate universitete, nežinote, bet kai studijuosite sužinosite – čia niekas nieko tau nekiša – imi pats ir kiek reikia) iš studijų senajame Vilniaus universitete – galimybė bendrauti su sudentais iš kitų šalių. Tuo aš ir naudojuosi.

Teko galimybė pabendrauti ir su japonėm, ir su kanadietėm, ir su indėm (taip, tai kažkodėl buvo išimtinai merginos), bet didžiausią įspūdį paliko italės. Ir ne dėl to, kad jos buvo „karštos“ ar bent jau, „šiltos kaip žmonės“ (niekada nesupratau šito posakio perkeltinės prasmės. „Šilti žmonės“ man reiškia tik viena – 36,6°C temperatūros).

Tiesą sakant, žodžių junginys „bendrauti su italėmis“ man vis labiau kelia neigiamas emocijas, kurios dažniausiai perauga į „kultūrinį šoką“. Neduok Dieve, nepagalvokite, kad esu koks nors rasistas, nusistatęs prieš italų tautybės žmones. Tikrai ne, nes diskomfortą sukelia kultūriniai skirtumai, o jei jis kliudo, tai problemos, suprantu, turiu ieškoti savo požiūryje.

Iš pradžių, prieš pasitinkant savo „globotinę“ (VU veikia programa, kurios kiekvienas dalyvis turi prižiūrėti užsienio studentą. Taip aš ir gavau savo italę), prisipažinsiu, jaučiau diskomfortą dėl to, kad esu „sovietinis palikimas“ (neveidinkime didelių europiečių – nevienas mūsų dar galvoja kaip „Homo Sovieticus“). Maniau, bus problemų dėl to, jog mano nuomonė dažnu klausimu yra tiesiog senamadė, neretai esu pakankamai kategoriškas, bet…

Nors Lietuva, pernelyg laisvos spaudos (ir apskritai žodžio laisvės) neturėjo kone nuo Žečpospolitos padalinimų (iš pradžių Carinės Rusijos priespauda, tarpukariu – politinių partijų informaciniai karai, galiojo karo cenzūros įstatymai, po to vėl sovietinė okupacija), daugelis dabartinių šalies gyventojų užaugo ir brendo girdėdami tik vieną, „teisingą“ nuomonę, kažkodėl man atrodo, jog mes esame labiau pasirengę priimti skirtingas nuomones nei italai (čia galima prijungti ir ispanus), turėję laisvą žodį, kiek esu girdėjęs (aišku, neužbraukime Benito Musolinio informacijos politikos, o ir Silvio Berlusconi (jam priklauso didelė dalis italų žiniasklaidos) laikraštis ir televizijos demokratija ir nuomonių pliuralizmu nepasižymi).

Jau antrą dieną mane ėmė kankinti su savo pastebėjimai homoseksualų tematika. Faktas – niekada nemėgau homoseksualų, manau, kad jie yra nukrypimas nuo normos, lygiai toki pati gamtos klaida kaip ir, pavyzdžiui, dvigalvis šuo. Neskubėkite teisti – pripažįstu, kad jie yra tokie patys žmonės kaip ir aš, turi tokias pačias teises, niekada nenaudočiau fizinio smurto prieš juos, jei man jie nemaišytų, senam gėjui užleisčiau vietą viešajame transporte. Tiesiog nemėgstu… Tai toms merginoms bandžiau aiškinti pusvalandį. Deja, vis tiek turėjau išklausyti beveik trijų valandų moralą, koks aš esu žmogaus teisių pažeidinėtojas (įdomu tik tai, kokį straipsnį ir kokį paragrafą pažeidžiau) ir kad aš privalau juos mėgti, nes kitaip tiesiog negalima. „Teisinga“ nuomonė – viena! (kažkuo primena komunizmą, ar ne?)

Kartą susiginčijom dėl to, kam priklauso Vilniaus kraštas: Lietuvai ar Lenkijai. Tarpukariu pagal gyventojų surašymo duomenis (abu jie (1930 ir 1937 metais) atlikti kontroliuojant lenkams) Vilniaus krašte daugiausiai buvo lenkų. Mano oponentės teigimu, todėl Vilnius priklauso lenkams. Paklausiau: „Kaip manai, ar negalėjo iš Vilniaus krašto išvykti lietuviai gyventi į „pagrindinę“ Lietuvą? (prisiminkite, kad visos valdžios institucijos, inteligentai persikėlė į Kauną, iš Vilniaus krašto kilę, nepriklausomybės kovose dalyvavę, žmonės vyriausybės pažadu žemę gavo ne Vilniaus krašte, nes jis tiesiog nebepriklausė Lietuvai, ir kėlėsi gyventi ten kur gavo sklypą) ar negalėjo būti taip, kad falsifikuojamas surašymas – lenkų propaganda užsienio valstybių akyse?“ (Pats, beje, faktų apie tai neturiu, tiesiog manau, kad šie procesai darė įtaką Vilniaus krašto tautinei sudėčiai). Gavau atsakymą: „Ar tai svarbu? Svarbiausia faktas, kad lietuvių Vilniaus krašte buvo mažiau nei lenkų“. Po dar kelių bandymų paaiškinti netekau kantrybės ir nusispjoviau… Supratau, koks yra prestižinio Italijos universiteto lygis… Matau faktą, o kodėl taip yra ir ar tas faktas atspindi tikrąją padėtį – koks skirtumas.

Aišku, būta ir smagesnių dalykų. Pavyzdžiui, pas mane namie išsikepėme kepsnį, ruošiamės valgyti, pasiėmiau pomidorų padažo indelį, bandau dėti ant mėsos ir kad prasidės šūksniai: „What a hell are you doing?!“. Visas to paaiškinimas tas, kad prieskoniai ir visokie pagardinimai tiesiog sugadina mėsą, taip daryti NEGALIMA (ne „nepatartina“, bet „negalima“). Na, dėl skonio nesiginčyjama!

O smagiausia, kai susitari susitikti, žinoma, gauni laukti pusvalandžiu ilgiau (taip daro ir lietuvės, beje), o kai ateina, pats sakai „Hi!“, o tau sako „Your sweater doesn‘t match with your pants! Hi, by the way“ (taip, tarp kita ko, sako ir vaikinai).

Tai tik maža dalis smagių diskusijų ir atsitikimų. Be jokios abejonės, negaliu sakyti, kad visi italai ir ispanai taip daro, tačiau tie šeši, kuriuos sutikau – lygiai lygiai tokie. Taip pat tai nėra viešas apkalbėjimas – jie žino, ką aš apie juos manau (bet kokiu atveju, vardai ir pavardės neminimi).

(daugiau ir didesnių nuotraukų rasite spustelėję čia)

Tiesa, šio įrašo pavadinimas Jūsų neapgavo – teko ir man apsilankyti (turbūt nustebtumėte jei būtų kitaip – netoliese gyvenantis žmogus neapsilankė tokio dydžio ir grožio renginyje) Europos tautų kultūros šventėje „Europeade 2009“, kuri buvo patikėta organizuoti bei puosėlėti uostamiesčiui Klaipėdai. Pats renginys truputį gali priminti mūsų lietuvišką „Dainų šventę“, tačiau tai jau žymiai platesnį dalyvių „asortimentą“ turintis renginys.

Jame dalyvauja daugiau nei 5 tūkstančiai dalyvių iš daugiau nei dvidešimties šalių. Lietuviškai vadinamoje „Europiadoje“ buvo galima ne tik pamatyti šokančius bei dainuojančius žmones su pačiais įvairiausiais tautiniais rūbais, aksesuarais bet ir paragauti skanėstų iš įvairių Europos šalių, pavartyti lankstinukus ar sužinoti daugiau šalį, kurios stendai yra „Europiados“ vietose.

Dalyvavau ketvirtadienį vykusioje šventėje, apie 15 valandą. Tuo metu vyko įvarūs koncertai bei šokiai miestų aikštėse bei gatvėse. Senamiestyje esančioje Teatro aikštėje buvo galima pasidomėti Tartu miestu, Belgija, Čekija, kažkokiu miestuku kuriame, jei gerai prisimenu, po keleto metų vyks „Europiada“ ir dar keletu vietų, kurių nebepamenu. Na, o šokiai bei dainos miesto gatvėse be galo džiugino miestiečius bei miesto svečius ir kūrė tiesiog nuostabią atmosferą.

„Tai bus pirmas kartas istorijoje, kai viena tauta visame pasaulyje vienu metu sugiedos savo šalies himną“, – teigiama kvietime. Šių metų Liepos penktąją dieną, 21-ąją valandą, „Tūkstantmečio odisėja“ kviečia visus pasaulio lietuvius užgiedoti Tautiškąją giesmę svarbiausiose miestų aikštėse, įvairiose gatvelėse, ar tiesiog savo namų kieme!

„Paprasta idėja, bet jos rezultatas turėtų būti įspūdingas – šias akimirkas užfiksavę vaizdo įrašai iš viso pasaulio bus sujungti į vieną vizualinį kūrinį, kuris liepos 6-ąją bus išplatintas po visą pasaulį“, – teigė projekto koordinatorė. Šia akcija siekiama pritraukti kuo daugiau lietuvių gyvenančių visuose pasaulio kraštuose sugiedoti savo Tautiškąją Giesmę. Išeikime į aikštes, gatves, kiemus, keliukus, visi draugiškai uždainuokime Tautiškąją Giesmę ir įrodykime, jog mūsų daug ir mes jėga! Praneškite šią žinią savo artimiesiems, draugams bei kitiems žmonėms!

P.S. Siūlau pažiūrėti toliau esantį vaizdo klipą ir jį persiunčiant išplėtoti šią puikią idėją! http://sudainuokime.lietuvos.himna.drauge.vaizdelis.lt/
P.P.S. Galite sekti šios akcijos naujienas „Twitter“ (@tautiskagiesme).

Jau keletas žmonių man sakė (įskaitant ir Simoną per „Twitter“), kad šis filmas tai dar vienas filmas apie jau taip nuvalkiotą temą – globalinį atšilimą, visus anglies dvideginius, metano dujas, ledus Antraktidoje, poliarinių meškų nykimą ir panašiai. Minčių buvo ir man, jog tai bus dar viena „paskaitėlė“ apie atšilimą, tačiau buvo visiškai kitaip.

Filme, pasitelkiant labai gražius video su įvairiais kraštovaizdžiais iš kiekvieno Pasaulio kampelio, gražiai primenama apie anglies dvideginį bei jo žalą (tikrai neįkyriai), tačiau tai šiame filme nebuvo pagrindinė tema. Filme pasakojama apskritai apie keletą šiuo metu mus supančių opiausių problemų: badą, vandens trūkumą ir žinoma tą nelemtąjį atšilimą. Nemanau kad kas nors galėtų atsispirti tokiems nuostabiems vaizdams ir dar pasiklausyti pasakojimo apie Pasaulį apnikusias problemas. Siūlau pažiūrėti filmą „HOME“ visiems.

9.40. Kaip jau ir buvo žadėta – rašau tiesiogiai iš  „Siemens Arenos“, Vilniaus. Šiuo metu jau sėdime salėje, gaudome internetą bei šnekučiuojamės. Kaip jau supratote, atvykti į Vilnių pavyko sėkmingai. Gavome maišelį su krūva visokių daikčiukų. Laukiame 10.00 val. bei konferencijos pradžios. Viskas puiku – tik trūksta elektros lizdų. Jie skirti tik „vipams“ :) (tęsinys – paspaudus „Skaityti toliau“ mygtuką)

10.08. Nors jau turėjo, LOGin’as dar kolkas neprasidėjo. Laukiam: kas siunčias failiukus per uTorrent, kas blogina, kas šiaip ką veikia.

10.12. LOGin 2009 pradėjo ZIP FM Radistai kalbėdami apie savo videoblogą. Jie ir ves konferenciją. Vedėjai suklydo tardami Arnoldo Rogoznyj pavardę :D

10.20. Pradėjo kalbėti Steve Chazin, buvęs „Apple“ darbuotojas iš JAV. Kalba tikrai įdomiai ir spėju, jog toliau bus dar įdomiau. Visi klauso labai įdėmiai. Klausau ir aš :)

11.30. Kalba Dmitry Shomolko iš „Google“. Pagrinde kalbėjo apie pačią „Google“ paieškos sistemą, jos subtilybes bei davė truputį statistikos. Po Dmitry ėjau kalbėt aš ir pranešti trumpos informacijos apie artėjantį „blogout 2009“


12.52. Jau baiginėjasi ilgoji pertrauka ir visi vėl kviečiami sugrįžti į pagrindinę „LOGin 2009“ salę. Turėtų prasidėti „LOGin 2009“ apdovanojimai. Laukiam nesulaukiam. Be to, VDNET internetas buvo užlūžęs per „Google“ atstovo prezentaciją, o beieškodamas wifi atradau kažkieno pakurtą virusiaką „Free public wifi“.

13.02. Apdovanojimus įteiks „Microsoft“ generalinis direktorius Lietuvoje Mindaugas Glodas. O štai ir apdovanojimų laimėtojai:
Geriausia iniciatyva – sveikasvaikas.lt
Geriausia virusinė kompanija – Ežio „Šokėja Veronika“
Geriausias naujas tinklaraštis – racas.lt
Geriausias internetinis projektas – marsrutai.lt
Metų internetinė tendencija – Lietuva kraustosi į Facebook
Metų interneto žmogus – Artūras Račas
Lietuvos interneto fiasko – Delfinas.lt

13.17. Laukiam Džiugo pranešimo. Štai ir Džiugas. Pranešimas apie socialinius tinklus, interneto ypatybes, nuorodas, žiniasklaidą. Kalba „paskaninama“ įdomiais posakiais. Man patinka.

13.54. Kalba latvis Arturs Mednis. Pranešimas – viskas apie „Twitter“. Tarkime, „retweet“ funkcija, apie savo Twitter vartotoją. Pranešimas pasaldinamas keletu juokelių. Visai nieko, nenuobodus pranešimas. Po Arturo, eisiu į „Apple“ sceną paklausyti paskaitos apie „Keynote“. Jėj, atsakė į mano klausimą. Sakė, kad į Twitter parašo kas valandą. O žinučių publikavimui naudoja apie keturias programas.

15.12. Grįžau iš „Apple“ scenos po „Keynote“ prezentacijos. Sužinojau keletą įdomių dalykų, kurie tikrai pravers ateityje gaminant prezentacijas. Tik galėjo pranešėjas truputį gyviau kalbėti :)

15.16. Atėjau į Juliaus Narkūno ir Jekaterinos pranešimą (paralelinė scena, kurioje pranešinėja Justinas Beinorius nepatogi bei pilna) apie nuorodas bei įvairiausias akcijas (pavyzdžiui „Free Hugs“ ar „Improv everywhere“) ir kitas interpretacijas gatvėse. Taip pat kalbama apie surengtą gatvės blogą Vilniuje. Pasak Juliaus, kai kurias gatvės bloge įdėtas vyresniojo amžiaus žmonių pastabas teko išimti dėl blogų replikų apie Lietuvos politikus. Štai Gatvės blogo blogas.Turiu klausimą – tikiuosi, jog atsakys. Atsakė!

15.50. Likom su Žavinta ir Ričardu pagrindinėj „Omnitel salėj“ stebėti Artūro Olšausko pranešimo. Pranešimo tema – „Tavo asmeninis prekės ženklas“. Spėju, kad niekur neisime, o liksime „Omnitel salėj“. Be to, mano Macbook’o baterija baigiasi – gal greitu metu spėsiu pasikraut :)

16.24. Kalba Artūras Račas. Pranešimas – „Nuo virtualijų į realijas: dugnas ar tik pradžia“. Prajuokino minėtas posakis „<…> o čia va gali į internetą ateiti visokie Račai ir rašyti tinklaraščius“

17.24. Kalba Darius Bagdžiūnas iš „Gauminos“. Kaip visada, ir šį kartą Darius „įmontavo“ laaaabai daug visokių juokų. Prezentacija įdomi, įtraukianti ir  beprotiškai žaisminga. Kas 5min. salėje skamba juokas.

17.41. Kalba Valdas Sapranavi2ius iš „Diena Media“. Pasak jo, jo prezentacija – ne tipiniams interneto vartojams. Paruoštos kalbos tema „jautri“ šiuo laiku – „Tinklaraščiai ir žiniasklaida: jų santykiai dabar ir ateityje“. Kalbama ir apie tinklaraščius „Diena Media“ tinklapiuose.

17.56. Išėjęs Leonidas Donskis kalba apie privatumą.

18.00. Na štai, konferencija baigėsi. Artimiausiu metu sukrausiu visas nuotraukas iš šio renginio bei parašysiu dar vieną apibendrinamąjį įrašą. Gero vakaro visiems!

Kaip teigia šio filmo kūrėjai, filmas – lyg odė mūsų nuostabiajai planetai už jos grožį. Režisierius Yann Arthus-Bertrand leis mums pasinerti į kelionę aplink visą planetą ir apžvelgti itin daug labai įdomių ir dėl savo grožio priverčiančių išsižioti iš nuostabos, vietų. Šis reginys, pasak kurėjų, nebus vien tik paprastas dokumentinis filmas – jis leis pažvelgti į mūsų planetos „lobius“ kitu kampu: kaip mes ją niokojame ir kaip galime išsaugoti gamtos grožius. „HOME“ režisierius prancūzas Yann Arthus-Bertrand su savo kūrėjų komenda yra minėjęs,  jog filmo šūkis galėtų būti „Per Vėlu Būti Pesimistu“ („It’s Too Late To Be A Pessimist)“.

Pačių įvairiausių viso pasaulio kompanijų dėka, šis filmas bus nemokamas. Jis bus rodomas televizoriuje (pastebėjau programoje šį filmą „BTV“), internete bei kino teatruose (jei gerai pamenu – garbė Lietuvos kino teatruose rodyti filmą atiteko „Forum Cinemas“). „HOME“ arba „Namai“ bus pradėtas rodyti šių metų birželio penktąją. Be to, data pasirinkta taip pat neatsitiktinai, tai – pasaulinė aplinkos apsaugos diena. Linkiu pasižiūrėti šį filmą ir perduoti šią žinią kitiems mūsų planetos gyventojams!

„National Geographic“

Kaina ir prenumeravimas. Kaina, kaip ir kitų importuojamų žurnalų, savaime suprantama, nėra iš pačių mažiausiųjų (mokėjau 21,99 lito). Į žurnalą įdėtame bukletuke radau pasiūlymą užsiprenumeruoti žurnalą. Prenumeravimas Lietuvos gyventojams metams kainuotų apie 92 litus (nesu tikras ar į kainą įskaičiuotas ir siuntimas).

Žurnalo vidus. Ką gi, žvilgtelėkime į žurnalo vidų. Pirmiausia norėčiau paminėti, jog šis žurnalas garsėja savo puikiomis nuotraukomis, kurių šiame žurnale tikrai gausu. Štai – Lietuvos fotografų bendruomenėje efoto.lt buvo diskutuojama apie tai. Pati pradžia, kaip ir visi kiti žurnalai, turi redaktoriaus perduotą žinutę, turinį bei skaitytojų laiškų rubriką. Po įprastinių pradžios rubrikų galima rasti iš tiesų gražių, aukštos kokybės nuotraukų. Toliau – keletas trumpučių tekstukų. Pervertus keletą puslapių, randame pagrindinę numerio temą. Jos apimtis iš tiesų nemaža: su nuotraukomis, tekstu, įvairiomis schemomis, pagrindinė tema sudaro net 26 puslapius! (mano atveju – tema „Ice baby. Secrets of frozen mamooth.“) Sekančiuose puslapiuose – mažesnės apimties temos bei nuotraukos.

Man patiko. Spalvingos ir tikrai puikios nuotraukos iš pačių įvairiausių mūsų pasaulio vietų. Taip pat – įvairiausių schemų, paaiškinimų, faktų bei žemėlapių gausa. Ir – kartkartėmis žurnale pasirodantys priedai. Mano numeryje (š.m., gegužės mėn.) buvo įkištas didelis žemėlapis apie Arktiką bei jos vandenyną su tekstais bei schemomis.

Nežinau ar „National Geographic“ žurnalas pataps mano mėnesiniu skaitiniu (kadangi kiekvieną mėnesį perku labai lengvai ir „skaniai“ skaitomą lietuviškąjį mokslo žurnalą „Iliustruotasis mokslas“), tačiau spėju, jog jei kartais užsukęs į spaudos kioskelį ant šio žurnalo viršelio ir jo paties viduje pastebėsiu kokią įdomią temą – būtinai įsigysiu.

P.S. Galbūt jau girdėjote, jog leidykla „Alma Littera“ nuo spalio mėnesio žada pradėti leisti lietuviškąjį šio žurnalo variantą?