Andrius Kleiva

Šį kartą tinklaraštyje svečiuojasi Vilniaus universiteto žurnalistikos studentas Egidijus Jurgelionis. Prisiskaitęs istorijos ir istorinės publicistikos, susipažinęs su įvairių kultūrų žmonėmis šiandien jis bando parodyti, kad lietuviai – žmonės greitai išsilaisvinę iš cenzūros ir suvokiantys ne tik teorinę, tačiau ir praktinę žodžių junginio „nuomonių pliuralizmas“ reikšmę. Pats – geras: „blog‘o“ neturi.

Vienas geresnių dalykų, kuriuos stengiuosi pasiimti (taip, jei dar nestudijuojate universitete, nežinote, bet kai studijuosite sužinosite – čia niekas nieko tau nekiša – imi pats ir kiek reikia) iš studijų senajame Vilniaus universitete – galimybė bendrauti su sudentais iš kitų šalių. Tuo aš ir naudojuosi.

Teko galimybė pabendrauti ir su japonėm, ir su kanadietėm, ir su indėm (taip, tai kažkodėl buvo išimtinai merginos), bet didžiausią įspūdį paliko italės. Ir ne dėl to, kad jos buvo „karštos“ ar bent jau, „šiltos kaip žmonės“ (niekada nesupratau šito posakio perkeltinės prasmės. „Šilti žmonės“ man reiškia tik viena – 36,6°C temperatūros).

Tiesą sakant, žodžių junginys „bendrauti su italėmis“ man vis labiau kelia neigiamas emocijas, kurios dažniausiai perauga į „kultūrinį šoką“. Neduok Dieve, nepagalvokite, kad esu koks nors rasistas, nusistatęs prieš italų tautybės žmones. Tikrai ne, nes diskomfortą sukelia kultūriniai skirtumai, o jei jis kliudo, tai problemos, suprantu, turiu ieškoti savo požiūryje.

Iš pradžių, prieš pasitinkant savo „globotinę“ (VU veikia programa, kurios kiekvienas dalyvis turi prižiūrėti užsienio studentą. Taip aš ir gavau savo italę), prisipažinsiu, jaučiau diskomfortą dėl to, kad esu „sovietinis palikimas“ (neveidinkime didelių europiečių – nevienas mūsų dar galvoja kaip „Homo Sovieticus“). Maniau, bus problemų dėl to, jog mano nuomonė dažnu klausimu yra tiesiog senamadė, neretai esu pakankamai kategoriškas, bet…

Nors Lietuva, pernelyg laisvos spaudos (ir apskritai žodžio laisvės) neturėjo kone nuo Žečpospolitos padalinimų (iš pradžių Carinės Rusijos priespauda, tarpukariu – politinių partijų informaciniai karai, galiojo karo cenzūros įstatymai, po to vėl sovietinė okupacija), daugelis dabartinių šalies gyventojų užaugo ir brendo girdėdami tik vieną, „teisingą“ nuomonę, kažkodėl man atrodo, jog mes esame labiau pasirengę priimti skirtingas nuomones nei italai (čia galima prijungti ir ispanus), turėję laisvą žodį, kiek esu girdėjęs (aišku, neužbraukime Benito Musolinio informacijos politikos, o ir Silvio Berlusconi (jam priklauso didelė dalis italų žiniasklaidos) laikraštis ir televizijos demokratija ir nuomonių pliuralizmu nepasižymi).

Jau antrą dieną mane ėmė kankinti su savo pastebėjimai homoseksualų tematika. Faktas – niekada nemėgau homoseksualų, manau, kad jie yra nukrypimas nuo normos, lygiai toki pati gamtos klaida kaip ir, pavyzdžiui, dvigalvis šuo. Neskubėkite teisti – pripažįstu, kad jie yra tokie patys žmonės kaip ir aš, turi tokias pačias teises, niekada nenaudočiau fizinio smurto prieš juos, jei man jie nemaišytų, senam gėjui užleisčiau vietą viešajame transporte. Tiesiog nemėgstu… Tai toms merginoms bandžiau aiškinti pusvalandį. Deja, vis tiek turėjau išklausyti beveik trijų valandų moralą, koks aš esu žmogaus teisių pažeidinėtojas (įdomu tik tai, kokį straipsnį ir kokį paragrafą pažeidžiau) ir kad aš privalau juos mėgti, nes kitaip tiesiog negalima. „Teisinga“ nuomonė – viena! (kažkuo primena komunizmą, ar ne?)

Kartą susiginčijom dėl to, kam priklauso Vilniaus kraštas: Lietuvai ar Lenkijai. Tarpukariu pagal gyventojų surašymo duomenis (abu jie (1930 ir 1937 metais) atlikti kontroliuojant lenkams) Vilniaus krašte daugiausiai buvo lenkų. Mano oponentės teigimu, todėl Vilnius priklauso lenkams. Paklausiau: „Kaip manai, ar negalėjo iš Vilniaus krašto išvykti lietuviai gyventi į „pagrindinę“ Lietuvą? (prisiminkite, kad visos valdžios institucijos, inteligentai persikėlė į Kauną, iš Vilniaus krašto kilę, nepriklausomybės kovose dalyvavę, žmonės vyriausybės pažadu žemę gavo ne Vilniaus krašte, nes jis tiesiog nebepriklausė Lietuvai, ir kėlėsi gyventi ten kur gavo sklypą) ar negalėjo būti taip, kad falsifikuojamas surašymas – lenkų propaganda užsienio valstybių akyse?“ (Pats, beje, faktų apie tai neturiu, tiesiog manau, kad šie procesai darė įtaką Vilniaus krašto tautinei sudėčiai). Gavau atsakymą: „Ar tai svarbu? Svarbiausia faktas, kad lietuvių Vilniaus krašte buvo mažiau nei lenkų“. Po dar kelių bandymų paaiškinti netekau kantrybės ir nusispjoviau… Supratau, koks yra prestižinio Italijos universiteto lygis… Matau faktą, o kodėl taip yra ir ar tas faktas atspindi tikrąją padėtį – koks skirtumas.

Aišku, būta ir smagesnių dalykų. Pavyzdžiui, pas mane namie išsikepėme kepsnį, ruošiamės valgyti, pasiėmiau pomidorų padažo indelį, bandau dėti ant mėsos ir kad prasidės šūksniai: „What a hell are you doing?!“. Visas to paaiškinimas tas, kad prieskoniai ir visokie pagardinimai tiesiog sugadina mėsą, taip daryti NEGALIMA (ne „nepatartina“, bet „negalima“). Na, dėl skonio nesiginčyjama!

O smagiausia, kai susitari susitikti, žinoma, gauni laukti pusvalandžiu ilgiau (taip daro ir lietuvės, beje), o kai ateina, pats sakai „Hi!“, o tau sako „Your sweater doesn‘t match with your pants! Hi, by the way“ (taip, tarp kita ko, sako ir vaikinai).

Tai tik maža dalis smagių diskusijų ir atsitikimų. Be jokios abejonės, negaliu sakyti, kad visi italai ir ispanai taip daro, tačiau tie šeši, kuriuos sutikau – lygiai lygiai tokie. Taip pat tai nėra viešas apkalbėjimas – jie žino, ką aš apie juos manau (bet kokiu atveju, vardai ir pavardės neminimi).