Kai mano megztinis nederėjo lenkiškame Vilniaus krašte…

Šį kartą tinklaraštyje svečiuojasi Vilniaus universiteto žurnalistikos studentas Egidijus Jurgelionis. Prisiskaitęs istorijos ir istorinės publicistikos, susipažinęs su įvairių kultūrų žmonėmis šiandien jis bando parodyti, kad lietuviai – žmonės greitai išsilaisvinę iš cenzūros ir suvokiantys ne tik teorinę, tačiau ir praktinę žodžių junginio „nuomonių pliuralizmas“ reikšmę. Pats – geras: „blog‘o“ neturi.

Vienas geresnių dalykų, kuriuos stengiuosi pasiimti (taip, jei dar nestudijuojate universitete, nežinote, bet kai studijuosite sužinosite – čia niekas nieko tau nekiša – imi pats ir kiek reikia) iš studijų senajame Vilniaus universitete – galimybė bendrauti su sudentais iš kitų šalių. Tuo aš ir naudojuosi.

Teko galimybė pabendrauti ir su japonėm, ir su kanadietėm, ir su indėm (taip, tai kažkodėl buvo išimtinai merginos), bet didžiausią įspūdį paliko italės. Ir ne dėl to, kad jos buvo „karštos“ ar bent jau, „šiltos kaip žmonės“ (niekada nesupratau šito posakio perkeltinės prasmės. „Šilti žmonės“ man reiškia tik viena – 36,6°C temperatūros).

Tiesą sakant, žodžių junginys „bendrauti su italėmis“ man vis labiau kelia neigiamas emocijas, kurios dažniausiai perauga į „kultūrinį šoką“. Neduok Dieve, nepagalvokite, kad esu koks nors rasistas, nusistatęs prieš italų tautybės žmones. Tikrai ne, nes diskomfortą sukelia kultūriniai skirtumai, o jei jis kliudo, tai problemos, suprantu, turiu ieškoti savo požiūryje.

Iš pradžių, prieš pasitinkant savo „globotinę“ (VU veikia programa, kurios kiekvienas dalyvis turi prižiūrėti užsienio studentą. Taip aš ir gavau savo italę), prisipažinsiu, jaučiau diskomfortą dėl to, kad esu „sovietinis palikimas“ (neveidinkime didelių europiečių – nevienas mūsų dar galvoja kaip „Homo Sovieticus“). Maniau, bus problemų dėl to, jog mano nuomonė dažnu klausimu yra tiesiog senamadė, neretai esu pakankamai kategoriškas, bet…

Nors Lietuva, pernelyg laisvos spaudos (ir apskritai žodžio laisvės) neturėjo kone nuo Žečpospolitos padalinimų (iš pradžių Carinės Rusijos priespauda, tarpukariu – politinių partijų informaciniai karai, galiojo karo cenzūros įstatymai, po to vėl sovietinė okupacija), daugelis dabartinių šalies gyventojų užaugo ir brendo girdėdami tik vieną, „teisingą“ nuomonę, kažkodėl man atrodo, jog mes esame labiau pasirengę priimti skirtingas nuomones nei italai (čia galima prijungti ir ispanus), turėję laisvą žodį, kiek esu girdėjęs (aišku, neužbraukime Benito Musolinio informacijos politikos, o ir Silvio Berlusconi (jam priklauso didelė dalis italų žiniasklaidos) laikraštis ir televizijos demokratija ir nuomonių pliuralizmu nepasižymi).

Jau antrą dieną mane ėmė kankinti su savo pastebėjimai homoseksualų tematika. Faktas – niekada nemėgau homoseksualų, manau, kad jie yra nukrypimas nuo normos, lygiai toki pati gamtos klaida kaip ir, pavyzdžiui, dvigalvis šuo. Neskubėkite teisti – pripažįstu, kad jie yra tokie patys žmonės kaip ir aš, turi tokias pačias teises, niekada nenaudočiau fizinio smurto prieš juos, jei man jie nemaišytų, senam gėjui užleisčiau vietą viešajame transporte. Tiesiog nemėgstu… Tai toms merginoms bandžiau aiškinti pusvalandį. Deja, vis tiek turėjau išklausyti beveik trijų valandų moralą, koks aš esu žmogaus teisių pažeidinėtojas (įdomu tik tai, kokį straipsnį ir kokį paragrafą pažeidžiau) ir kad aš privalau juos mėgti, nes kitaip tiesiog negalima. „Teisinga“ nuomonė – viena! (kažkuo primena komunizmą, ar ne?)

Kartą susiginčijom dėl to, kam priklauso Vilniaus kraštas: Lietuvai ar Lenkijai. Tarpukariu pagal gyventojų surašymo duomenis (abu jie (1930 ir 1937 metais) atlikti kontroliuojant lenkams) Vilniaus krašte daugiausiai buvo lenkų. Mano oponentės teigimu, todėl Vilnius priklauso lenkams. Paklausiau: „Kaip manai, ar negalėjo iš Vilniaus krašto išvykti lietuviai gyventi į „pagrindinę“ Lietuvą? (prisiminkite, kad visos valdžios institucijos, inteligentai persikėlė į Kauną, iš Vilniaus krašto kilę, nepriklausomybės kovose dalyvavę, žmonės vyriausybės pažadu žemę gavo ne Vilniaus krašte, nes jis tiesiog nebepriklausė Lietuvai, ir kėlėsi gyventi ten kur gavo sklypą) ar negalėjo būti taip, kad falsifikuojamas surašymas – lenkų propaganda užsienio valstybių akyse?“ (Pats, beje, faktų apie tai neturiu, tiesiog manau, kad šie procesai darė įtaką Vilniaus krašto tautinei sudėčiai). Gavau atsakymą: „Ar tai svarbu? Svarbiausia faktas, kad lietuvių Vilniaus krašte buvo mažiau nei lenkų“. Po dar kelių bandymų paaiškinti netekau kantrybės ir nusispjoviau… Supratau, koks yra prestižinio Italijos universiteto lygis… Matau faktą, o kodėl taip yra ir ar tas faktas atspindi tikrąją padėtį – koks skirtumas.

Aišku, būta ir smagesnių dalykų. Pavyzdžiui, pas mane namie išsikepėme kepsnį, ruošiamės valgyti, pasiėmiau pomidorų padažo indelį, bandau dėti ant mėsos ir kad prasidės šūksniai: „What a hell are you doing?!“. Visas to paaiškinimas tas, kad prieskoniai ir visokie pagardinimai tiesiog sugadina mėsą, taip daryti NEGALIMA (ne „nepatartina“, bet „negalima“). Na, dėl skonio nesiginčyjama!

O smagiausia, kai susitari susitikti, žinoma, gauni laukti pusvalandžiu ilgiau (taip daro ir lietuvės, beje), o kai ateina, pats sakai „Hi!“, o tau sako „Your sweater doesn‘t match with your pants! Hi, by the way“ (taip, tarp kita ko, sako ir vaikinai).

Tai tik maža dalis smagių diskusijų ir atsitikimų. Be jokios abejonės, negaliu sakyti, kad visi italai ir ispanai taip daro, tačiau tie šeši, kuriuos sutikau – lygiai lygiai tokie. Taip pat tai nėra viešas apkalbėjimas – jie žino, ką aš apie juos manau (bet kokiu atveju, vardai ir pavardės neminimi).

„Europeade 2009“ – šventė visai Europai Klaipėdoje

(daugiau ir didesnių nuotraukų rasite spustelėję čia)

Tiesa, šio įrašo pavadinimas Jūsų neapgavo – teko ir man apsilankyti (turbūt nustebtumėte jei būtų kitaip – netoliese gyvenantis žmogus neapsilankė tokio dydžio ir grožio renginyje) Europos tautų kultūros šventėje „Europeade 2009“, kuri buvo patikėta organizuoti bei puosėlėti uostamiesčiui Klaipėdai. Pats renginys truputį gali priminti mūsų lietuvišką „Dainų šventę“, tačiau tai jau žymiai platesnį dalyvių „asortimentą“ turintis renginys.

Jame dalyvauja daugiau nei 5 tūkstančiai dalyvių iš daugiau nei dvidešimties šalių. Lietuviškai vadinamoje „Europiadoje“ buvo galima ne tik pamatyti šokančius bei dainuojančius žmones su pačiais įvairiausiais tautiniais rūbais, aksesuarais bet ir paragauti skanėstų iš įvairių Europos šalių, pavartyti lankstinukus ar sužinoti daugiau šalį, kurios stendai yra „Europiados“ vietose.

Dalyvavau ketvirtadienį vykusioje šventėje, apie 15 valandą. Tuo metu vyko įvarūs koncertai bei šokiai miestų aikštėse bei gatvėse. Senamiestyje esančioje Teatro aikštėje buvo galima pasidomėti Tartu miestu, Belgija, Čekija, kažkokiu miestuku kuriame, jei gerai prisimenu, po keleto metų vyks „Europiada“ ir dar keletu vietų, kurių nebepamenu. Na, o šokiai bei dainos miesto gatvėse be galo džiugino miestiečius bei miesto svečius ir kūrė tiesiog nuostabią atmosferą.

Pagerbkime Lietuvą drauge sugiedodami himną!

Visai neseniai į mano elektroninio pašto dėžutę atkeliavo laiškas nuo projekto „Tūkstantmečio odisėja“ koordinatorės Agnės, kuriame rašoma apie iš tiesų nuostabų projektą skatinantį dar labiau pagerbti mūsų valstybę bei jos sukaktuves – tūkstančio metų „jubiliejų“.

„Tai bus pirmas kartas istorijoje, kai viena tauta visame pasaulyje vienu metu sugiedos savo šalies himną“, – teigiama kvietime. Šių metų Liepos penktąją dieną, 21-ąją valandą, „Tūkstantmečio odisėja“ kviečia visus pasaulio lietuvius užgiedoti Tautiškąją giesmę svarbiausiose miestų aikštėse, įvairiose gatvelėse, ar tiesiog savo namų kieme!

„Paprasta idėja, bet jos rezultatas turėtų būti įspūdingas – šias akimirkas užfiksavę vaizdo įrašai iš viso pasaulio bus sujungti į vieną vizualinį kūrinį, kuris liepos 6-ąją bus išplatintas po visą pasaulį“, – teigė projekto koordinatorė. Šia akcija siekiama pritraukti kuo daugiau lietuvių gyvenančių visuose pasaulio kraštuose sugiedoti savo Tautiškąją Giesmę. Išeikime į aikštes, gatves, kiemus, keliukus, visi draugiškai uždainuokime Tautiškąją Giesmę ir įrodykime, jog mūsų daug ir mes jėga! Praneškite šią žinią savo artimiesiems, draugams bei kitiems žmonėms!

P.S. Siūlau pažiūrėti toliau esantį vaizdo klipą ir jį persiunčiant išplėtoti šią puikią idėją! http://sudainuokime.lietuvos.himna.drauge.vaizdelis.lt/
P.P.S. Galite sekti šios akcijos naujienas „Twitter“ (@tautiskagiesme).

„HOME“ – filmas propaguojantis ne tik ekologiją

Jei pamenate, visai neseniai, dar prieš „LOGin 2009“ konferenciją, rašiau apie filmą „HOME“ (liet. „Namai“) ir minėjau, jog žadu būtinai jį pasižiūrėti. Nors šiandien mano akys jau buvo besimerkiančios užmigimui, po vakarykščio vėlaus grįžimo namo – staiga miegai išsipurtė ir nusprendžiau, kaip ir žadėjau, pažiūrėti minėtą filmą.

Jau keletas žmonių man sakė (įskaitant ir Simoną per „Twitter“), kad šis filmas tai dar vienas filmas apie jau taip nuvalkiotą temą – globalinį atšilimą, visus anglies dvideginius, metano dujas, ledus Antraktidoje, poliarinių meškų nykimą ir panašiai. Minčių buvo ir man, jog tai bus dar viena „paskaitėlė“ apie atšilimą, tačiau buvo visiškai kitaip.

Filme, pasitelkiant labai gražius video su įvairiais kraštovaizdžiais iš kiekvieno Pasaulio kampelio, gražiai primenama apie anglies dvideginį bei jo žalą (tikrai neįkyriai), tačiau tai šiame filme nebuvo pagrindinė tema. Filme pasakojama apskritai apie keletą šiuo metu mus supančių opiausių problemų: badą, vandens trūkumą ir žinoma tą nelemtąjį atšilimą. Nemanau kad kas nors galėtų atsispirti tokiems nuostabiems vaizdams ir dar pasiklausyti pasakojimo apie Pasaulį apnikusias problemas. Siūlau pažiūrėti filmą „HOME“ visiems.

„Gyvai“ iš „LOGin 2009“

9.40. Kaip jau ir buvo žadėta – rašau tiesiogiai iš  „Siemens Arenos“, Vilniaus. Šiuo metu jau sėdime salėje, gaudome internetą bei šnekučiuojamės. Kaip jau supratote, atvykti į Vilnių pavyko sėkmingai. Gavome maišelį su krūva visokių daikčiukų. Laukiame 10.00 val. bei konferencijos pradžios. Viskas puiku – tik trūksta elektros lizdų. Jie skirti tik „vipams“ (tęsinys – paspaudus „Skaityti toliau“ mygtuką)

Aš noriu skaityti toliau!