Norint pastebėti esminį trūkumą toli vėpsoti nereikia. Pagrindinė antraštė, t. y. viso tos dienos laikraščio lyderė, visada išryškina vien tik lietuviškas (ne)aktualijas. Kiekvienos dienos pagrindinis straipsnis nagrinės kokios blyškios žvaigždutės užsigrobtą žemės plotą ar stambaus verslininko užlaikymą egzotiškos šalies oro uoste su lapą užimančiu interviu
ir profesionalaus psichologo komentaru. Laikraščiai gali bandyti iš kažkokio dalyko kelti ir skandaliuką. Na, dar būna aprašomos Lietuvos bėdos. Viskas būtų gerai, bet palaukit, čia gi pagrindinis straipsnis.

Kur pasaulis? Jei kažkas nutinka pasaulyje, tai pagrindiniame puslapyje geriausiu atveju bus lietuvio, gyvenančio toje pasaulio vietoje, nuogirdos iš kaimyno, buvusio įvykio vietoje. Kitose, ir net gana artimose mums, šalyse ir regioniniuose laikraščiuose galima rasti daug informacijos tam tikros pasaulinės aktualijos tema.

Kodėl mūsų dienraščiai tokie? Tokie visuomenės poreikiai ar toks pačių laikraščių noras ugdyti žmones? Kas toliau? Taip pat nyku ar daug geriau?

Straipsnyje skelbiama, kad Ministro Pirmininko tarnyba jau skelbia konkursą ir tuoj tuoj, žiūrėk, išrinks kokią įmonę, kad galėtų įteikti dviejų milijonų Europos Sąjungos (!) litų kvitą kartu su tikslu gerinti mūsų valdžios įvaizdį. Gražiai ten sudėstoma: bus ne tik reklama kišama į akis, dar, girdi, bus galima ir į radiją infiltruotos paklausyti ir dar kitaip pažiūrėti, kaip veikia viešieji ryšiai.

Nieko nesakau, tegul veikia tie ryšiai ir visos juos skleidžiančios antenos lai gyvuoja… Tik, va, kas būtų, jei visi taip sumanytume savo suterštus įvaizdžius pagerinti viešaisiais ryšiais ir padailinti propoganda? Pirma. Įdomu, ar tai būtų labai labai veiksminga? Antra. Jei jau netyčia sudaužei tą kaimyno gėlę, suvalgei anuos bendradarbio pietus arba išvadinai ten tą pažįstamą asilu, tai būk drąsus ir atsiprašyk jo, o ne daryk viešųjų ryšių kampanijas jo panosėje iš jo kišenės nugvelbtų pinigų (nes tai, veikiausiai, jį tik dar labiau supykdys).

Tos pačios dienos vakare radau kitą straipsnį. Jame įdėta rimtai nustebusio (gal net kiek išsigandusio) A. Kubiliaus nuotrauka. Straipsnyje jis teigia, kad pinigų leisti tokiems dalykams tikrai nebūtina, sako, patys turime pradėti taisytis ir iškuopti, ką prišnerkštėme. Hm. O gal jau ties šituo straipsniu toji reklaminė kampanija ir prasideda? Ką čia ir besuprasi tais gūdžiais konspiracijų ir Wikileaks’ų laikais…

Tik prasidėjus žemės ir dangaus maišymuisi (t.y. visu galingumu trenkiant žaibams, „grojant“ griaustiniui, krentant iš dangaus vandeniui), įdomu stebėti aplinkinį vyksmą. Smagiausiai ir geriausiai stebėjimas vyksta miesto centre: gatvės ištuštėja, visi pradeda bėgioti prisidengę beplyštančiais maišais (kalbu apie neperlyjamus lietpalčius), visos į pastoges panašios vietos prisipildo žmonių. Kas išsitraukia kokią knygą, kas šnekučiuojasi, kas užeina į parduotuves, vaizduodami, kad pirks ką nors.

O užvis smagiausia yra su taksi. Tokia situacija: miesto centras, iki namų kokie 3 kilometrai. Pareiti – neįmanoma, laukti – nėra kada. Ką daryti? Nieko daugiau nebelieka, tik išsikviesti taksi, kuris parvežtų namo. Atrodo paprastai, bet problema tame, kad į taksi prisiskambinti taip neįmanoma, kaip į kokios televizijos tiesioginį eterį. Galų gale prisiskambinu ir rusišku akcentu išgirstu „Gerai, tuoj pribūsim“. Grįžtu namo.

Myliu lietų. Pažvelkit į jį iš kitos pusės, ir jūs pamilsit. Jei dar nemylit.

Skirtingai nei galėjot pagalvoti iš pavadinimo ir įžangos – aš ne prieš „Euroviziją“. Man įdomu pažiūrėti kaip žmonės stengiasi (arba nesistengia) prisitaikyti prie labai įdomaus, per metus nusistovėjusio ir vis pasipildančio konkurso formato. Kiekvieną kartą laukiu ir su malonumu peržiūriu ką išsirinko įvairių valstybių žmonės, kas jiems yra favoritai – tie patys geriausi. Žinoma, nors kartais, pasitaiko neblogų dainų.

Sutinku – visiškai „Eurovizijos“ išteisinti nereikėtų. Joje pilna politikos, per daug to popso ir banalumo. Na, bet man „InCulto“ dalyvavimas šiųmetėje „Eurovizijoje“ užgožia visas blogybes. Jų daina tikrai neeilinė, nepopsinė ir įdomi. Tikiu jų pergale – jei ne Eurovizijoje, tai žmonėse.

Pirmiausia turbūt įdomu, kas taip galėjo priversti mane persigalvoti. Susidomėjau Algimanto Čekuolio straipsniais, perskaičiau pirmąją knygą ir netrukus griebsiu antrąją – labai stebina šio žmogaus mintys, komentarai. Akys užkliuvo už straipsnio „Globalinio atšilimo gegutės ir rūstūs faktai“.

Beveik pradėjau sutikti su nuomone, kad atšilimas – visiškai natūralus reiškinys, suaktyvėjantis kas keletą metų. Čekuolis minėjo, jog pramoninė veikla į atmosferą išmeta apie 3% viso CO₂. Net žymiausi pasaulio klimatologai, susirinkę Niujorke kritikavo išpūstą atšilimo teoriją.

Bet su gamta problemų tikrai turime. Užteršti galima ne tik CO2. Užterštos upės, ežerai… Plačiau tuo pasidomėti privertė anglų kalbos projektas apie išnykusius gyvūnus. Skaičiau apie dar visai neseniai, maždaug 2002-aisiais, Jangdzėje plaukiojusį ir išnykusį delfiną Baiji. Ir va, prašau – išnyko dėl per didelio kiekio laivų (silpna delfinų rega ir orientavimasis, maisto ieškojimas pasitelkiant ultragarsu), hidroelektrinių, didelio mąsto žuvų žvejojimas. Toli gražu ne visi žmonės skaitosi su kitais Žemės gyventojais.

Kita problema – šiukšlės. Užtenka pažvelgti į mūsų miškus – žmonės nesibodi išnešti ir išdraikyti savo šiukšles po visą mišką. Daugeliui nesunku vieną šiukšlių numesti ir beeinant gatve. Skaudu girdėti, kad viena ar kita įmonė išpila savo atliekas į jūras, ežerus, vandenynus, išliejama nafta. Jei taip bus ir toliau – raudonąją knygą dar labiau storinsime, prirašydami naujų rūšių.

Sutinku – gamtos užterštumo problema yra. Tik ji, mano nuomone, egzistuoja kitokiu nei atšilimas būdu. Žinau, įrašas turbūt sukels diskusijas. Būtų šaunu – man labai įdomu žinoti Jūsų, mielieji skaitytojai, nuomonę šia tema.

Šį kartą tinklaraštyje svečiuojasi Vilniaus universiteto žurnalistikos studentas Egidijus Jurgelionis. Prisiskaitęs istorijos ir istorinės publicistikos, susipažinęs su įvairių kultūrų žmonėmis šiandien jis bando parodyti, kad lietuviai – žmonės greitai išsilaisvinę iš cenzūros ir suvokiantys ne tik teorinę, tačiau ir praktinę žodžių junginio „nuomonių pliuralizmas“ reikšmę. Pats – geras: „blog‘o“ neturi.

Vienas geresnių dalykų, kuriuos stengiuosi pasiimti (taip, jei dar nestudijuojate universitete, nežinote, bet kai studijuosite sužinosite – čia niekas nieko tau nekiša – imi pats ir kiek reikia) iš studijų senajame Vilniaus universitete – galimybė bendrauti su sudentais iš kitų šalių. Tuo aš ir naudojuosi.

Teko galimybė pabendrauti ir su japonėm, ir su kanadietėm, ir su indėm (taip, tai kažkodėl buvo išimtinai merginos), bet didžiausią įspūdį paliko italės. Ir ne dėl to, kad jos buvo „karštos“ ar bent jau, „šiltos kaip žmonės“ (niekada nesupratau šito posakio perkeltinės prasmės. „Šilti žmonės“ man reiškia tik viena – 36,6°C temperatūros).

Tiesą sakant, žodžių junginys „bendrauti su italėmis“ man vis labiau kelia neigiamas emocijas, kurios dažniausiai perauga į „kultūrinį šoką“. Neduok Dieve, nepagalvokite, kad esu koks nors rasistas, nusistatęs prieš italų tautybės žmones. Tikrai ne, nes diskomfortą sukelia kultūriniai skirtumai, o jei jis kliudo, tai problemos, suprantu, turiu ieškoti savo požiūryje.

Iš pradžių, prieš pasitinkant savo „globotinę“ (VU veikia programa, kurios kiekvienas dalyvis turi prižiūrėti užsienio studentą. Taip aš ir gavau savo italę), prisipažinsiu, jaučiau diskomfortą dėl to, kad esu „sovietinis palikimas“ (neveidinkime didelių europiečių – nevienas mūsų dar galvoja kaip „Homo Sovieticus“). Maniau, bus problemų dėl to, jog mano nuomonė dažnu klausimu yra tiesiog senamadė, neretai esu pakankamai kategoriškas, bet…

Nors Lietuva, pernelyg laisvos spaudos (ir apskritai žodžio laisvės) neturėjo kone nuo Žečpospolitos padalinimų (iš pradžių Carinės Rusijos priespauda, tarpukariu – politinių partijų informaciniai karai, galiojo karo cenzūros įstatymai, po to vėl sovietinė okupacija), daugelis dabartinių šalies gyventojų užaugo ir brendo girdėdami tik vieną, „teisingą“ nuomonę, kažkodėl man atrodo, jog mes esame labiau pasirengę priimti skirtingas nuomones nei italai (čia galima prijungti ir ispanus), turėję laisvą žodį, kiek esu girdėjęs (aišku, neužbraukime Benito Musolinio informacijos politikos, o ir Silvio Berlusconi (jam priklauso didelė dalis italų žiniasklaidos) laikraštis ir televizijos demokratija ir nuomonių pliuralizmu nepasižymi).

Jau antrą dieną mane ėmė kankinti su savo pastebėjimai homoseksualų tematika. Faktas – niekada nemėgau homoseksualų, manau, kad jie yra nukrypimas nuo normos, lygiai toki pati gamtos klaida kaip ir, pavyzdžiui, dvigalvis šuo. Neskubėkite teisti – pripažįstu, kad jie yra tokie patys žmonės kaip ir aš, turi tokias pačias teises, niekada nenaudočiau fizinio smurto prieš juos, jei man jie nemaišytų, senam gėjui užleisčiau vietą viešajame transporte. Tiesiog nemėgstu… Tai toms merginoms bandžiau aiškinti pusvalandį. Deja, vis tiek turėjau išklausyti beveik trijų valandų moralą, koks aš esu žmogaus teisių pažeidinėtojas (įdomu tik tai, kokį straipsnį ir kokį paragrafą pažeidžiau) ir kad aš privalau juos mėgti, nes kitaip tiesiog negalima. „Teisinga“ nuomonė – viena! (kažkuo primena komunizmą, ar ne?)

Kartą susiginčijom dėl to, kam priklauso Vilniaus kraštas: Lietuvai ar Lenkijai. Tarpukariu pagal gyventojų surašymo duomenis (abu jie (1930 ir 1937 metais) atlikti kontroliuojant lenkams) Vilniaus krašte daugiausiai buvo lenkų. Mano oponentės teigimu, todėl Vilnius priklauso lenkams. Paklausiau: „Kaip manai, ar negalėjo iš Vilniaus krašto išvykti lietuviai gyventi į „pagrindinę“ Lietuvą? (prisiminkite, kad visos valdžios institucijos, inteligentai persikėlė į Kauną, iš Vilniaus krašto kilę, nepriklausomybės kovose dalyvavę, žmonės vyriausybės pažadu žemę gavo ne Vilniaus krašte, nes jis tiesiog nebepriklausė Lietuvai, ir kėlėsi gyventi ten kur gavo sklypą) ar negalėjo būti taip, kad falsifikuojamas surašymas – lenkų propaganda užsienio valstybių akyse?“ (Pats, beje, faktų apie tai neturiu, tiesiog manau, kad šie procesai darė įtaką Vilniaus krašto tautinei sudėčiai). Gavau atsakymą: „Ar tai svarbu? Svarbiausia faktas, kad lietuvių Vilniaus krašte buvo mažiau nei lenkų“. Po dar kelių bandymų paaiškinti netekau kantrybės ir nusispjoviau… Supratau, koks yra prestižinio Italijos universiteto lygis… Matau faktą, o kodėl taip yra ir ar tas faktas atspindi tikrąją padėtį – koks skirtumas.

Aišku, būta ir smagesnių dalykų. Pavyzdžiui, pas mane namie išsikepėme kepsnį, ruošiamės valgyti, pasiėmiau pomidorų padažo indelį, bandau dėti ant mėsos ir kad prasidės šūksniai: „What a hell are you doing?!“. Visas to paaiškinimas tas, kad prieskoniai ir visokie pagardinimai tiesiog sugadina mėsą, taip daryti NEGALIMA (ne „nepatartina“, bet „negalima“). Na, dėl skonio nesiginčyjama!

O smagiausia, kai susitari susitikti, žinoma, gauni laukti pusvalandžiu ilgiau (taip daro ir lietuvės, beje), o kai ateina, pats sakai „Hi!“, o tau sako „Your sweater doesn‘t match with your pants! Hi, by the way“ (taip, tarp kita ko, sako ir vaikinai).

Tai tik maža dalis smagių diskusijų ir atsitikimų. Be jokios abejonės, negaliu sakyti, kad visi italai ir ispanai taip daro, tačiau tie šeši, kuriuos sutikau – lygiai lygiai tokie. Taip pat tai nėra viešas apkalbėjimas – jie žino, ką aš apie juos manau (bet kokiu atveju, vardai ir pavardės neminimi).

Diskriminacija. Sakykime, į sporto klubą aš negalėjau įeiti, nes aš mat „viską sulaužysiu, bėgiosiu, išdykausiu, reikės specialios priežiūros“. Tiesa, ne vien dėl to – mano ūgis buvo per mažas (nors visus treniruoklius galima reguliuoti, o vienas pažįstamas mano ūgio ten ėjo patekęs „per pažįstamus“).

Vaikai – blogio įsikūnijimas. Kitas atvejis – pasikabinant drabužius ligoninės rūbinėje, reikėjo pakabinti drabužius ant atskiros pakabos, tačiau supratusios, kad žetonas atiteks man, rūbininkės iškart atkirto „Nu jau vaikam tai mes niekada neduodam“. Mama atsakiusi, kad manimi pasitiki, jai netoliese esanti garbaus amžiaus moteris, beatiduodama žetoną rūbininkėms, pareiškė: „Jūs nežinot kokie yra vaikai, jis pabėgs į miestą, jis pames, jis nusineš, jis pavogs žetoną, visko pridirbs…“. Atrodo, kad mes net ne vaikai, o kažkokie monstrai..!

Pabaigai. Bet tokie dalykai vyksta ne tik prie visokių žetonų ir sporto klubų, o ir kitose įstaigose. Tai jei kažkokie vaikai, pagarsėję savo blogais poelgiais žmonėms neįtinka, arba tiesiog į smegenų kietąjį diską yra įrašytas stereotipas, jog „vaikai – blogis ir išdykavimas“, tai kodėl turi kentėti ir žmonės (jei pagal šią situaciją išvis juos taip galima vadinti), kurie yra ramūs? Tai kame replės?

Viską kruopščiai išrūšiavusi, pamatė, jog atvažiuoja konteineris ir kaip aš išsprogdinęs akis žiūrėjau kaip mano visą vargą supila į vieną vietą. Neištvėrusi, paklausė (aš tų piktų ir keistokai atrodančių dėdžių nesiryžau klausti) kas čia dedasi, mat ji tiek vargstanti, besistengianti, o jos visas vargas ir noras pagelbėti gamtai nueina veltui arba kitaip tariant „šuniui ant uodegos“.

Šiukšlininkas (komunalinio ūkio darbuotojas, konteinerininkas ar dar koks – nežinau kaip jie vadinami) jai paaiškino, kad viskas išties pilama į vieną šiukšliavežį, vežama į sąvartyną, o ten jau darbuojasi, kaip supratau – benamiai. Jie viską vėl iš atvežto konteinerio atskirai išrūšiuoja.

Na, šitokio dalyko tai, atvirai pasakius nesitikėjau. Ar nepatogiau būtų geriau nupirkti dar tris-dvi (ar vieną kažkokią ypatingą, kur yra trys skyriai) nei samdyti benamius, kad jie viską išrūšiuotų? Galbūt jie net neviską ir nevisiškai kokybiškai išrūšiuoja? Ooooi, mūsų valdžia visada mėgsta „važinėtis ne autostradomis, o aplinkiniais žvyrkeliais“. Galvoja, kad sutaupys laiko, bet „autostrada važiuoti būtų ir patogiau ir moderniau“.

P.S. Žinojot, kad vokiečiai visą surūšiuotą plastmasę presuoja, siunčia kinams, o ten jau jie savo „meid in čainiškais“ metodais iš surūšiuotos plastmasės padaro visokius sintetinius apdarus, žaislus ar dar ką naudojamo lietuviams ir kitiems pas ką yra „Maxima“.

Na, kaip pavyzdį paimkime šių metų Olimpiadą Pekine. Kiek pamenate, amerikiečiai ar kiniečiai laimėdavo medalį čiut ne kiekvienoje rungtyje. Eiliniam amerikiečiui mano manymu, dar viena pergalė tai – tik įprastas reiškinys (turbūt labiausiai iš laimėtojų išpopuliarėjo M.Phelps’as, veikiausiai todėl, kad buvo pasiekęs rekordą ir laimėjęs net aštuonis aukso medalius), o kiekvieno lietuvio sportininko medalis, kiekviena pergalė būdavo lyg džiugi žinia ir laiminga diena visai Lietuvai. Didžiosioms valstybėms, kurios visada laimi tai lyg svajonė, kurioms visą laiką besipildant svajonės džiaugsmas pranyksta.

Pamenate, kokios emocijos vykdavo, kad ir blo-ger-iai.lt kai laimėdavome krepšinio varžybas? Beveik visiems sėkmingos varžybos ar nauji medaliai ne tik pradžiugindavo bet ir „padarydavo dieną“ („made my day“)! Kaip per LTV kažkada kažkas pasakė – „Tai jau ne vieno, o trijų milijonų laimėjimas.“

Tikiuosi, supratote mano mintis.