Komentarai

Spal
23

Ką veikti su lietuviškais dienraščiais?

8 komentarai (-ų)


Paskaičius lietuviškus laikraščius ima darytis gana keista. Pervertus užsienio dienraščius pasidaro dar keisčiau. Keisčiau dėl lietuviškųjų žinių popieriuje, turiu galvoje. Mat kokybė skiriasi kaip keturjuostis greitkelis skiriasi nuo siauro takelio Labanoro girioj.

Norint pastebėti esminį trūkumą toli vėpsoti nereikia. Pagrindinė antraštė, t. y. viso tos dienos laikraščio lyderė, visada išryškina vien tik lietuviškas (ne)aktualijas. Kiekvienos dienos pagrindinis straipsnis nagrinės kokios blyškios žvaigždutės užsigrobtą žemės plotą ar stambaus verslininko užlaikymą egzotiškos šalies oro uoste su lapą užimančiu interviu
ir profesionalaus psichologo komentaru. Laikraščiai gali bandyti iš kažkokio dalyko kelti ir skandaliuką. Na, dar būna aprašomos Lietuvos bėdos. Viskas būtų gerai, bet palaukit, čia gi pagrindinis straipsnis.

Kur pasaulis? Jei kažkas nutinka pasaulyje, tai pagrindiniame puslapyje geriausiu atveju bus lietuvio, gyvenančio toje pasaulio vietoje, nuogirdos iš kaimyno, buvusio įvykio vietoje. Kitose, ir net gana artimose mums, šalyse ir regioniniuose laikraščiuose galima rasti daug informacijos tam tikros pasaulinės aktualijos tema.

Kodėl mūsų dienraščiai tokie? Tokie visuomenės poreikiai ar toks pačių laikraščių noras ugdyti žmones? Kas toliau? Taip pat nyku ar daug geriau?

Saus
30

Pagerinkime savo įvaizdžius pinigais

3 komentarai (-ų)


(Nuotrauka priklauso lrv.lt)
Anądien užsukau į Delfi naujienų portalą, geriau pažįstamą iš savo vis kažką piktai sinchroniškai vimčiojančių komentatorių (nesvarbu kokia tema bebūtų – ar „Delfi komentatoriai, jūs patys geriausi!“ ar „Prezidentūra dar kartą buvo apšlapinta“). Užtinku puikią antraštę dar tūkstantukui delfiškų komentarų – „Beveik už 2 mln. litų Vyriausybė mėgins gerinti valstybės tarnybos įvaizdį“.

Straipsnyje skelbiama, kad Ministro Pirmininko tarnyba jau skelbia konkursą ir tuoj tuoj, žiūrėk, išrinks kokią įmonę, kad galėtų įteikti dviejų milijonų Europos Sąjungos (!) litų kvitą kartu su tikslu gerinti mūsų valdžios įvaizdį. Gražiai ten sudėstoma: bus ne tik reklama kišama į akis, dar, girdi, bus galima ir į radiją infiltruotos paklausyti ir dar kitaip pažiūrėti, kaip veikia viešieji ryšiai.

Nieko nesakau, tegul veikia tie ryšiai ir visos juos skleidžiančios antenos lai gyvuoja… Tik, va, kas būtų, jei visi taip sumanytume savo suterštus įvaizdžius pagerinti viešaisiais ryšiais ir padailinti propoganda? Pirma. Įdomu, ar tai būtų labai labai veiksminga? Antra. Jei jau netyčia sudaužei tą kaimyno gėlę, suvalgei anuos bendradarbio pietus arba išvadinai ten tą pažįstamą asilu, tai būk drąsus ir atsiprašyk jo, o ne daryk viešųjų ryšių kampanijas jo panosėje iš jo kišenės nugvelbtų pinigų (nes tai, veikiausiai, jį tik dar labiau supykdys).

Tos pačios dienos vakare radau kitą straipsnį. Jame įdėta rimtai nustebusio (gal net kiek išsigandusio) A. Kubiliaus nuotrauka. Straipsnyje jis teigia, kad pinigų leisti tokiems dalykams tikrai nebūtina, sako, patys turime pradėti taisytis ir iškuopti, ką prišnerkštėme. Hm. O gal jau ties šituo straipsniu toji reklaminė kampanija ir prasideda? Ką čia ir besuprasi tais gūdžiais konspiracijų ir Wikileaks’ų laikais…

Spal
30

Prisiklausius visokios poezijos

5 komentarai (-ų)

Buvau poezijos renginy aš šiandieną,
Girdėjau verkšlenant jaunuolį ne vieną,
Apie berželį iš liūdesio linksintį kas dieną.
Linksėjimas čia turi atspindėt kažkokį tai likimą,
Kaip kokį pasąmonės kilimą.
Ir suprask tu, kad nori tą gi jaunimą,
Kuris rimuot čia kažką dar mėgina.

Rugp
03

Vandens protrūkis iš dangaus arba odė lietui

Komentuoti


Viskas prasideda nuo to, kad kažkur tolumoj mažą giedro dangaus lopinėlį pradeda uždenginėti tirštasluoksniai debesys. Tokie piktoki, bet kai toli, atrodo nepavojingi. Praėjus visai mažam laiko kiekiui, nepastebimai mažo lopinėlio uždenginėjimas pavirsta į viso dangaus okupaciją. O štai tada pajunti tą momentą, kai nebelieka ribos tarp nakties ir dienos.

Tik prasidėjus žemės ir dangaus maišymuisi (t.y. visu galingumu trenkiant žaibams, „grojant“ griaustiniui, krentant iš dangaus vandeniui), įdomu stebėti aplinkinį vyksmą. Smagiausiai ir geriausiai stebėjimas vyksta miesto centre: gatvės ištuštėja, visi pradeda bėgioti prisidengę beplyštančiais maišais (kalbu apie neperlyjamus lietpalčius), visos į pastoges panašios vietos prisipildo žmonių. Kas išsitraukia kokią knygą, kas šnekučiuojasi, kas užeina į parduotuves, vaizduodami, kad pirks ką nors.

O užvis smagiausia yra su taksi. Tokia situacija: miesto centras, iki namų kokie 3 kilometrai. Pareiti – neįmanoma, laukti – nėra kada. Ką daryti? Nieko daugiau nebelieka, tik išsikviesti taksi, kuris parvežtų namo. Atrodo paprastai, bet problema tame, kad į taksi prisiskambinti taip neįmanoma, kaip į kokios televizijos tiesioginį eterį. Galų gale prisiskambinu ir rusišku akcentu išgirstu „Gerai, tuoj pribūsim“. Grįžtu namo.

Myliu lietų. Pažvelkit į jį iš kitos pusės, ir jūs pamilsit. Jei dar nemylit.

Geg
26

Popso karalienė „Eurovizija“: kam blogis, kam – ne

13 komentarai (-ų)


Subruzdo visa Europa. O gi prasidėjo didžiausia popsovizija „Eurovizija“! Apie šią Europos šventę – konkursą prikurta tiek pat istorijų, nuomonių ir komentarų, kad Europoje ši tema populiarumu (na bent jau dabar) tikrai nenusileidžia atšilimams, krizėms ir visoms politikoms.

Skirtingai nei galėjot pagalvoti iš pavadinimo ir įžangos – aš ne prieš „Euroviziją“. Man įdomu pažiūrėti kaip žmonės stengiasi (arba nesistengia) prisitaikyti prie labai įdomaus, per metus nusistovėjusio ir vis pasipildančio konkurso formato. Kiekvieną kartą laukiu ir su malonumu peržiūriu ką išsirinko įvairių valstybių žmonės, kas jiems yra favoritai – tie patys geriausi. Žinoma, nors kartais, pasitaiko neblogų dainų.

Sutinku – visiškai „Eurovizijos“ išteisinti nereikėtų. Joje pilna politikos, per daug to popso ir banalumo. Na, bet man „InCulto“ dalyvavimas šiųmetėje „Eurovizijoje“ užgožia visas blogybes. Jų daina tikrai neeilinė, nepopsinė ir įdomi. Tikiu jų pergale – jei ne Eurovizijoje, tai žmonėse.