Kai mano megztinis nederėjo lenkiškame Vilniaus krašte…

Šį kartą tinklaraštyje svečiuojasi Vilniaus universiteto žurnalistikos studentas Egidijus Jurgelionis. Prisiskaitęs istorijos ir istorinės publicistikos, susipažinęs su įvairių kultūrų žmonėmis šiandien jis bando parodyti, kad lietuviai – žmonės greitai išsilaisvinę iš cenzūros ir suvokiantys ne tik teorinę, tačiau ir praktinę žodžių junginio „nuomonių pliuralizmas“ reikšmę. Pats – geras: „blog‘o“ neturi.

Vienas geresnių dalykų, kuriuos stengiuosi pasiimti (taip, jei dar nestudijuojate universitete, nežinote, bet kai studijuosite sužinosite – čia niekas nieko tau nekiša – imi pats ir kiek reikia) iš studijų senajame Vilniaus universitete – galimybė bendrauti su sudentais iš kitų šalių. Tuo aš ir naudojuosi.

Teko galimybė pabendrauti ir su japonėm, ir su kanadietėm, ir su indėm (taip, tai kažkodėl buvo išimtinai merginos), bet didžiausią įspūdį paliko italės. Ir ne dėl to, kad jos buvo „karštos“ ar bent jau, „šiltos kaip žmonės“ (niekada nesupratau šito posakio perkeltinės prasmės. „Šilti žmonės“ man reiškia tik viena – 36,6°C temperatūros).

Tiesą sakant, žodžių junginys „bendrauti su italėmis“ man vis labiau kelia neigiamas emocijas, kurios dažniausiai perauga į „kultūrinį šoką“. Neduok Dieve, nepagalvokite, kad esu koks nors rasistas, nusistatęs prieš italų tautybės žmones. Tikrai ne, nes diskomfortą sukelia kultūriniai skirtumai, o jei jis kliudo, tai problemos, suprantu, turiu ieškoti savo požiūryje.

Iš pradžių, prieš pasitinkant savo „globotinę“ (VU veikia programa, kurios kiekvienas dalyvis turi prižiūrėti užsienio studentą. Taip aš ir gavau savo italę), prisipažinsiu, jaučiau diskomfortą dėl to, kad esu „sovietinis palikimas“ (neveidinkime didelių europiečių – nevienas mūsų dar galvoja kaip „Homo Sovieticus“). Maniau, bus problemų dėl to, jog mano nuomonė dažnu klausimu yra tiesiog senamadė, neretai esu pakankamai kategoriškas, bet…

Nors Lietuva, pernelyg laisvos spaudos (ir apskritai žodžio laisvės) neturėjo kone nuo Žečpospolitos padalinimų (iš pradžių Carinės Rusijos priespauda, tarpukariu – politinių partijų informaciniai karai, galiojo karo cenzūros įstatymai, po to vėl sovietinė okupacija), daugelis dabartinių šalies gyventojų užaugo ir brendo girdėdami tik vieną, „teisingą“ nuomonę, kažkodėl man atrodo, jog mes esame labiau pasirengę priimti skirtingas nuomones nei italai (čia galima prijungti ir ispanus), turėję laisvą žodį, kiek esu girdėjęs (aišku, neužbraukime Benito Musolinio informacijos politikos, o ir Silvio Berlusconi (jam priklauso didelė dalis italų žiniasklaidos) laikraštis ir televizijos demokratija ir nuomonių pliuralizmu nepasižymi).

Jau antrą dieną mane ėmė kankinti su savo pastebėjimai homoseksualų tematika. Faktas – niekada nemėgau homoseksualų, manau, kad jie yra nukrypimas nuo normos, lygiai toki pati gamtos klaida kaip ir, pavyzdžiui, dvigalvis šuo. Neskubėkite teisti – pripažįstu, kad jie yra tokie patys žmonės kaip ir aš, turi tokias pačias teises, niekada nenaudočiau fizinio smurto prieš juos, jei man jie nemaišytų, senam gėjui užleisčiau vietą viešajame transporte. Tiesiog nemėgstu… Tai toms merginoms bandžiau aiškinti pusvalandį. Deja, vis tiek turėjau išklausyti beveik trijų valandų moralą, koks aš esu žmogaus teisių pažeidinėtojas (įdomu tik tai, kokį straipsnį ir kokį paragrafą pažeidžiau) ir kad aš privalau juos mėgti, nes kitaip tiesiog negalima. „Teisinga“ nuomonė – viena! (kažkuo primena komunizmą, ar ne?)

Kartą susiginčijom dėl to, kam priklauso Vilniaus kraštas: Lietuvai ar Lenkijai. Tarpukariu pagal gyventojų surašymo duomenis (abu jie (1930 ir 1937 metais) atlikti kontroliuojant lenkams) Vilniaus krašte daugiausiai buvo lenkų. Mano oponentės teigimu, todėl Vilnius priklauso lenkams. Paklausiau: „Kaip manai, ar negalėjo iš Vilniaus krašto išvykti lietuviai gyventi į „pagrindinę“ Lietuvą? (prisiminkite, kad visos valdžios institucijos, inteligentai persikėlė į Kauną, iš Vilniaus krašto kilę, nepriklausomybės kovose dalyvavę, žmonės vyriausybės pažadu žemę gavo ne Vilniaus krašte, nes jis tiesiog nebepriklausė Lietuvai, ir kėlėsi gyventi ten kur gavo sklypą) ar negalėjo būti taip, kad falsifikuojamas surašymas – lenkų propaganda užsienio valstybių akyse?“ (Pats, beje, faktų apie tai neturiu, tiesiog manau, kad šie procesai darė įtaką Vilniaus krašto tautinei sudėčiai). Gavau atsakymą: „Ar tai svarbu? Svarbiausia faktas, kad lietuvių Vilniaus krašte buvo mažiau nei lenkų“. Po dar kelių bandymų paaiškinti netekau kantrybės ir nusispjoviau… Supratau, koks yra prestižinio Italijos universiteto lygis… Matau faktą, o kodėl taip yra ir ar tas faktas atspindi tikrąją padėtį – koks skirtumas.

Aišku, būta ir smagesnių dalykų. Pavyzdžiui, pas mane namie išsikepėme kepsnį, ruošiamės valgyti, pasiėmiau pomidorų padažo indelį, bandau dėti ant mėsos ir kad prasidės šūksniai: „What a hell are you doing?!“. Visas to paaiškinimas tas, kad prieskoniai ir visokie pagardinimai tiesiog sugadina mėsą, taip daryti NEGALIMA (ne „nepatartina“, bet „negalima“). Na, dėl skonio nesiginčyjama!

O smagiausia, kai susitari susitikti, žinoma, gauni laukti pusvalandžiu ilgiau (taip daro ir lietuvės, beje), o kai ateina, pats sakai „Hi!“, o tau sako „Your sweater doesn‘t match with your pants! Hi, by the way“ (taip, tarp kita ko, sako ir vaikinai).

Tai tik maža dalis smagių diskusijų ir atsitikimų. Be jokios abejonės, negaliu sakyti, kad visi italai ir ispanai taip daro, tačiau tie šeši, kuriuos sutikau – lygiai lygiai tokie. Taip pat tai nėra viešas apkalbėjimas – jie žino, ką aš apie juos manau (bet kokiu atveju, vardai ir pavardės neminimi).

Dar kartą apie vaikus

(children running / © Cchrissy55)
Pradžia. Jau kartą esu rašęs apie amžiaus diskriminaciją ir šį kartą parašysiu apie tai dar kartą lyg norėdamas prieš tai buvusį rašinį papildyti. Tik šis rašinys bus apie kitokio pobūdžio diskriminaciją. Tai – diskriminavimas vien dėl to, kad jie vaikai.

Diskriminacija. Sakykime, į sporto klubą aš negalėjau įeiti, nes aš mat „viską sulaužysiu, bėgiosiu, išdykausiu, reikės specialios priežiūros“. Tiesa, ne vien dėl to – mano ūgis buvo per mažas (nors visus treniruoklius galima reguliuoti, o vienas pažįstamas mano ūgio ten ėjo patekęs „per pažįstamus“).

Vaikai – blogio įsikūnijimas. Kitas atvejis – pasikabinant drabužius ligoninės rūbinėje, reikėjo pakabinti drabužius ant atskiros pakabos, tačiau supratusios, kad žetonas atiteks man, rūbininkės iškart atkirto „Nu jau vaikam tai mes niekada neduodam“. Mama atsakiusi, kad manimi pasitiki, jai netoliese esanti garbaus amžiaus moteris, beatiduodama žetoną rūbininkėms, pareiškė: „Jūs nežinot kokie yra vaikai, jis pabėgs į miestą, jis pames, jis nusineš, jis pavogs žetoną, visko pridirbs…“. Atrodo, kad mes net ne vaikai, o kažkokie monstrai..!

Pabaigai. Bet tokie dalykai vyksta ne tik prie visokių žetonų ir sporto klubų, o ir kitose įstaigose. Tai jei kažkokie vaikai, pagarsėję savo blogais poelgiais žmonėms neįtinka, arba tiesiog į smegenų kietąjį diską yra įrašytas stereotipas, jog „vaikai – blogis ir išdykavimas“, tai kodėl turi kentėti ir žmonės (jei pagal šią situaciją išvis juos taip galima vadinti), kurie yra ramūs? Tai kame replės?

Ir vėl apie ekologiją Lietuvoje pusiau liūdna gaidele

Šiandien, viena pažįstama papasakojo kaip praleido savo savaitinį gyvenimą Vokietijoje ir kaip vokiečiai savo šiukšles visiškai nepriekaištingai išrūšiuoja į atskirus konteinerius ir pasakė, kad pasekė savo draugų vokiečių pavyzdžių – pradėjo rūšiuoti.

Viską kruopščiai išrūšiavusi, pamatė, jog atvažiuoja konteineris ir kaip aš išsprogdinęs akis žiūrėjau kaip mano visą vargą supila į vieną vietą. Neištvėrusi, paklausė (aš tų piktų ir keistokai atrodančių dėdžių nesiryžau klausti) kas čia dedasi, mat ji tiek vargstanti, besistengianti, o jos visas vargas ir noras pagelbėti gamtai nueina veltui arba kitaip tariant „šuniui ant uodegos“.

Šiukšlininkas (komunalinio ūkio darbuotojas, konteinerininkas ar dar koks – nežinau kaip jie vadinami) jai paaiškino, kad viskas išties pilama į vieną šiukšliavežį, vežama į sąvartyną, o ten jau darbuojasi, kaip supratau – benamiai. Jie viską vėl iš atvežto konteinerio atskirai išrūšiuoja.

Na, šitokio dalyko tai, atvirai pasakius nesitikėjau. Ar nepatogiau būtų geriau nupirkti dar tris-dvi (ar vieną kažkokią ypatingą, kur yra trys skyriai) nei samdyti benamius, kad jie viską išrūšiuotų? Galbūt jie net neviską ir nevisiškai kokybiškai išrūšiuoja? Ooooi, mūsų valdžia visada mėgsta „važinėtis ne autostradomis, o aplinkiniais žvyrkeliais“. Galvoja, kad sutaupys laiko, bet „autostrada važiuoti būtų ir patogiau ir moderniau“.

P.S. Žinojot, kad vokiečiai visą surūšiuotą plastmasę presuoja, siunčia kinams, o ten jau jie savo „meid in čainiškais“ metodais iš surūšiuotos plastmasės padaro visokius sintetinius apdarus, žaislus ar dar ką naudojamo lietuviams ir kitiems pas ką yra „Maxima“.

Apie lietuvių laimėjimus ir lietuvius

Praeitą vakarą, niekaip negalėdamas užmigti, pradėjau mąstyti apie mūsų labai mažą valstybėlę ir jos piliečių didžius laimėjimus ir kaip beveik kiekvienam Lietuvos piliečiui bet koks lietuvio laimėjimas suteikia begališkai daug džiaugsmo, o didžiosioms pasaulio valstybėms, kurios ir taip daug gavusios, visada bepirmaujančios tai tiesiog įprastas dalykas.

Na, kaip pavyzdį paimkime šių metų Olimpiadą Pekine. Kiek pamenate, amerikiečiai ar kiniečiai laimėdavo medalį čiut ne kiekvienoje rungtyje. Eiliniam amerikiečiui mano manymu, dar viena pergalė tai – tik įprastas reiškinys (turbūt labiausiai iš laimėtojų išpopuliarėjo M.Phelps’as, veikiausiai todėl, kad buvo pasiekęs rekordą ir laimėjęs net aštuonis aukso medalius), o kiekvieno lietuvio sportininko medalis, kiekviena pergalė būdavo lyg džiugi žinia ir laiminga diena visai Lietuvai. Didžiosioms valstybėms, kurios visada laimi tai lyg svajonė, kurioms visą laiką besipildant svajonės džiaugsmas pranyksta.

Pamenate, kokios emocijos vykdavo, kad ir blo-ger-iai.lt kai laimėdavome krepšinio varžybas? Beveik visiems sėkmingos varžybos ar nauji medaliai ne tik pradžiugindavo bet ir „padarydavo dieną“ („made my day“)! Kaip per LTV kažkada kažkas pasakė – „Tai jau ne vieno, o trijų milijonų laimėjimas.“

Tikiuosi, supratote mano mintis.

„iTunes“ man parodė špygą

Tiek džiaugęsis nauju savo produktu ir labai patogiu muzikos krovimu per „iTunes“, patyriau visišką fiasko, kad net keiktis norisi. Problemų turėjau ne su muzikos perkėlinėjimu, o
su savo „iPod“ atnaujinimu. Tiesa, jo vis dar taip ir neatnaujinau. Taigi, apie viską nuo pradžių.

Visas smagumas prasidėjo užsinorėjus atsinaujinti savo „iPod Touch“ programinę versiją iki 2.0 versijos legaliai (užmokėjus „Apple“ 9,95$). Pirmiausia, paprašiau Eimanto, kad padėtų jei turi „PayPal“, (be to, jis ir neblogas „Apple“ žinovas) tuomet pervestų pinigus, o aš jam nusiųsčiau atgal.
Kadangi tiesiogiai parsisiųsti „iTouch“ programinę įrangą galima tik jį prijungus prie kompiuterio, taigi tiesiogiai jo parsisiųsti niekaip nepavyks. Eimantas sumąstė, kad galima nusipirkti „Gift code“ už 10$ ir persiųstų kodą. Pabandžius nusipirkti pasirodė, jog „PayPal“ registruotiems su lietuviška sąskaita pirkti negalima ir reikia kažko, kas būtų valstybėje, kurioje galima pirkti „iTunes“ parduotuvėje.

Prisiminiau, jog Karolis gyvena Anglijoje, o juk ten pirkti – galima. Jis labai maloniai man sutiko padėti. Savo anglišką „PayPal“ sąskaitą prijungė prie mano nemokamo „iTunes“ vartotojo vardo ir aš apie pusvalandį siunčiausi naująją programinės įrangos versiją. Bac, ir kai jau reikėjo įdiegti man prieš pat nosį išmetė riebią klaidą (žr. pav. viršuje). Karolis sako, kad galėtų būti jog man siunčia atnaujinimą tinkamą Anglijoje pirktiems „iPod’ams“, o kadangi mano „iPod’as“ pirktas JAV, matyt nesusiderina. Bet tai vėl visokios nesąmonės – reikia ieškotis draugų, kurių banko sąskaita amerikietiška, kad galėčiau pabandyt parsisiųsti versiją „amerikiečiams „iPod’ams“

Turbūt dar tris kartus bandžiau parsiųsti ir įdiegti – atsitiko tas pats (dėkui dievui, nuo sąskaitos nenuskaičiavo nuskaičiavo visus 5.99 svarus, po šimts!). Va tau ir būti doram, norėti būt legaliam. Dabar jau turbūt beliks laukti „iTunes“ pasirodymo Lietuvoje arba netyčia surasti kažką kas turėtų amerikietišką PayPal, arba kol koks mano lankytojas dabar skaitantis šitą beprotiškai ilgą straipsnį padėtų rasti išeitį. Kad tave kur, (na bet aš tave vistiek mėgstu…) „Apple“!

P.S. Ačiū, Eimantai (obelis.lt) ir Karoli (pocius.lt) kad paaukojot savo laiko ir pagelbėjot man bėdoj.

Atnaujinimas: Susisiekus su „Apple“, jie pranešė, jog paimti pinigai grąžinti į sąskaitą, tačiau norint gauti naują programinės įrangos versiją teks ieškotis žmonių su JAV adresu ir banko sąskaita.