Knygos

Vas
02

Elias Canetti, išgelbėjęs savo liežuvį

1 komentaras


Vis nenustojau krimtęs lietuviškąją literatūrą – šimtaprocentinį natūralą, taip sakant. Na, gal ir ne visai šimtaprocentinį, bet dažniausiai knygos buvo būtent tokios. Nusprendžiau knygyne per daug nesidrovėti ir leisti sau dirstelėti ir į užsienietiškas knygas – į vertalus, vertinius, vertimus. Akys savaime atfiltravo visus saulėlydžius ir jų tipo bulvarines knygas (ačiū akims) ir sustojau prie visai panašaus tipo viršelių knygų nugarų – Baltų lankų rinktinės prozos. Vasarop buvau pasiėmęs paskaityti I. Calvino, R. Gary kūrinių ir visai nenusivyliau, tai, pamaniau, kodėl ir vėl nepabandžius.

Rudenišką dieną pralinksmino gaiviai viršelyje beplevėsuojantys skalbiniai, todėl nutariau, kad skaitysiu Elias Canetti „Išgelbėtą liežuvį“. Elias Canetti – ne tik vienas žymesnių, kaip sako, XX amžiaus intelektualų (turbūt niekas tiksliai negalėtų apibūdinti, kuo ta „intelektualo“ profesija pasireiškia), bet ir gavo rašytojų „Oskaru“ retkarčiais pavadinamą Nobelio literatūros premiją.

Knyga keista, sakytum. Ją gali pažinti ne iš anotacijų, kaip įprasta, ne iš jokių aprašymų, o iš turinio (kuriame parodomas knygos suskirstymas). Knyga padalijama į daug gabaliukų, antai kaip „Mančesteris“, „Rusčiukas“, „Ciurichas“… Ir kiekviename jų E. Canetti bando perteikti visą savo gyvenimo daugiatautėje kultūroje jausmą. Sakydamas „daugiatautėje kultūroje“, sakau, kad aplink jį ne tik vaikščiojo maišalynė visokių žmonių, bet ir tai, kad jis pats drauge su savo šeima maišėsi po pasaulį, kartu bandydamas atrasti tikrąjį savąjį „aš“, kurį vis kažkur pamesdavo. Vien jau Vikipedija teigia, kad rašytojas gyvenęs Šveicarijoje, Britanijoje, turintis Turkijos pilietybę, rašęs vokiečių kalba, gimęs Bulgarijoje, šaknys – gyvybingoje Ispanijoje…

Knyga „Išgelbėtas liežuvis“ – tai tik pirmoji dalis visos autobiografinių knygų serijos.  Joje – pati žmogaus pradžia, vos pasiekusi brandos šakeles. Net keista, kad kartu su mama, būdamas dar visiškas vaikas, jis jau aptarinėja kūrinius, o vėliau ilgisi tų užsibaigusių kūrybinių vakarų. Kol dar buvo gyvas jo mylimas tėtis, jis Elijui dažnai parnešdavo naujų knygų, kad vaikas tobulėtų. Nuo „Tūkstančio ir vienos nakties“ iki pat „Don Kichoto“. Ką gi, knygos jam ir padėjo suvaldyti tą tautų sumaištį aplink save.

Vasariškai beplėvėsuojantys marškiniai, kelnės ir kitokia apranga prie švelniai apirusios, jau ramiai besiilsinčios sienos, knygai prideda nuoširdumo įvaizdį. Tokiu įvaizdžiu be reikalo nesišvaistyta. Skaitydamas daugumą skyrių, pasijunti beesąs vasaroje. Jauti tą įtaigiai aprašomų žmonių dvasią ir jausmą, kurį autoriui tie žmonės iš tiesų ir teikia. Kiekvieną jaunojo Elijaus sukuriamą tekstinį vaizdinį susikuri ir pats.

Jei versta knyga sukelia emociją, tai ne tik reiškia, kad vertimo darbas atliktas nepriekaištingai. Tai kai ką pasako ir apie patį autorių, Eliją Cannetį – parodo jo ypatingumą: toks rašymas, kad visa rašytojo filosofija ir norima perduoti žinutė suprantama pasauliui. Ką gali žinoti, gal Elijui Canneti padėjo toji tautų maišalynė, kurioje jis nepasiklydo ir pats suprato pasaulį…

Saus
06

Pipiriukai Anglijai ją bandant prisijaukinti

4 komentarai (-ų)


Ką čia jau ir beslėpsi – esu didžiulis Užkalnio ir jo knygų mėgėjas („fanas“-  siaubingai bjaurus žodis, tai naudosiu šitą). Neklauskit kodėl, ir pats neprašomas galiu pasakyti – džiaugiuosi, žaviuosi jo tekstais ir sugebėjimu juose velniškai gerai perteikti savą patirtį, emocijas ir įvairią realybę. Išleido mat jis naują knygą „Prijaukintoji Anglija“, tai jau aš, kaip koks maniakas, atvykęs į tolimąjį Vilnių (o Palangai jis tikrai tolimas) su reikalais, ir tuos reikalus susitvarkęs, įpuoliau į artimiausią knygą ir pradėjau raustis po knygas, kol galiausiai pamačiau tamsiai bežaliuojančių, puotaujančiais meškiukais apipavidalintų knygų stirtas, dar visai neseniai iš spaustuvės dėžių ištrauktas.

Pradėdamas skaityti įžangą šiek tiek nustėrau – sako, pradės rašyti apie lietuvius. Ir sunerimau, nes vaizduotėje jau pradėjo painiotis siaubingai populiarūs vadovėliai apie tai, kaip gyventi, kaip elgtis, ką valgyti ar kuo užsikloti ir kur įstoti, kur įsidarbinti. Labiau pradėjau bijoti, kai paskaičiau pradžią – galvoju, viskas, pasirodo, ir iš Užkalnio antros dalies nereikia ko tikėtis. Ironiškai išsiviepusi mano šypsena pradėjo normalėti, kai bridau gilyn į tekstą – pajutau, kad į tuos patarimus trims milijonams meistriškai „įgrojamos“ užslėptos Anglijos savybės.

Autorius, užsiminęs apie atšipusius dantis, akivaizdžiai norėjo pasakyti visiems „Laikykitės, grįžtu!“ ir Anglijos vaizdai tekstuose tamsesni ir labiau apsiniaukę. Bet turbūt taip ir turi būti – pirmoje knygoje saulė švietė pernelyg ilgai, tai dabar užvarė debesų ir lietaus. Savybės, mąstymas ir istorija godžiai, bet gardžiai pašiepiami. Spėju ir savo spėjimu beveik neabejoju, kad geriausiai ir įdomiausiai sureaguosite perskaitęs apie anglų bjaurastis – va ten tai velniava. „Eina švilpt“ tik pasakiau.

Džiaugiuosi, kad ir antroje dalyje išlaikomas tas pats užkalniškas stilius – viską pasakyti suprantamai, įdomiai ir savu humoru. Ne kokiu saldžiu ir pabodusiu, bet subtiliu ir manieringu. Tiesa, jo gal ne tiek, kiek pirmoje knygoje būta, bet pakankamai, kad tekstas pagyvėtų. Tekstą pagyvina išnašos, tuo pačiu lengvai nuvalydamos dulkes, kurios trukdo suprasti tekstą ir jo esmę. Bet visgi A. Užkalnis tekstų rinkinio pradžioje teisinasi dėl tų išnašų ir žada jų rečiau. Pažadas, panašu, įvykdytas – jų pribarstyta rečiau, bet riebesnių, t.y. didesnės apimties. Kaip ten jau bebūtų, akies kilnoti iš pradžios į apačią reiks rečiau.

„<…> Ir apima malonus jausmas…“ (A. Užkalnis), nes visos kortos pamažu verčiasi – Angliją imu prisijaukinti, suprasti ir priimti ją tokią kokia yra – kartu su savomis keistenybėmis, emocijomis, tauta ir žmonėmis.

Grd
03

Kelionių džiaugsmas knygose

5 komentarai (-ų)


Ar kada nors esu sakęs, kad negaliu gyventi be kelionių? Be jų turbūt atrodyčiau panašiai kaip žuvis be vandens arba koks svirduliuojantis apsvaigęs vargšelis be dvilitrinio butelaičio su kokiu alkoholišku gėralu. Be kelionių nejausčiau pasaulio, nežinočiau, kas jis iš tikrųjų yra ir kaip jis atrodo. Nesuprasčiau, kuo gyvena ir apie ką dabar galėtų mąstyti vokietis, kroatas, prancūzas ar, pavyzdžiui, amerikietis iš Ilinojaus valstijos, dažnai su pasididžiavimu sakydamas sau ir kitiems „I love living in America“. Nežinočiau, kaip ten kvėpuojama. Nepažinčiau kultūrų ir nežinočiau, kad kiekvienas padalytas žemės gabaliukas, vadinamas valstybe, kažkuo ypatingas.

Kelionėse aš dievinu viską. Net ruošimąsi, kuris daug ką erzina. Tik įsivaizduokit – iš spintos išsitrauki jau kiek pradėjusį nuliūsti lagaminą ir pradedi viską krautis ir rūšiuotis. Na, dar mėgstu ir planus, kai sėdi bemieges naktis, varvindamas akis prie knygų puslapių ar kompiuterio ekrano ir bandai surasti, ką vertėtų aplankyti, su kuo susitikti ir kur ką suvalgyti.

Taip pat sunkiai, kaip ir be kelionių, išgyvenu ir be kelionių literatūros. Jei kelionių knyga būna gera, ką jau ten – tikrai labai gera, galima pasijausti taip, lyg būtum grįžęs iš geros kelionės. Visą savaitę vaikštai iškėlęs galvą ir kažkur smegenų raizgalynuose iš naujo atrandi skaniai (ne per daug) salstelėjusį kelionių prisiminimų skonį. Lietuvoje knygos apie keliones retos, geros – dar retesnės. Todėl kiekvienos reikia laukti kaip kokio sovietiniais laikais užsakyto žurnalo, turėjusio atkeliauti iš tolimų užsienių.

Grd
02

Purvina E. Davainės Airija

14 komentarai (-ų)


Prisėdęs knygyne, vaidinau, kad sklaidau E. Davainės „Airija. Tolima artima sala“ knygą tik iki tol, kol iš puodelio susriuobiau paskutinius kavos lašelius. Man buvo nė motais – knyga apie keliones, vien anotacija apie tai šneka, dar į turinį truputėlį buvo žvilgtelėta. Tiek jau to, imu. O galėjau tai ir neimti…

Visų pirma, knyga tiesiog visa dreba nuo pykčio, susikaupusio tai „bjauriajai Airijai“.  Penkerius metus „atkentėjusi“ Airijoje autorė godžiai piktinasi visa Airija ir jos žmonėmis už tai, kad jai, atvažiavusiai į svetimą šalį, niekas neparūpina idealaus darbo.  Pyksta ir nesvietiškai liūdi, kad už pagalbą išgyvenant reikia dar ir padirbti. O ir airių šioje knygoje gerų nėra. Jie dažniausiai čia būna vaizduojami arba menkystomis darbdaviais, kurie kažkodėl verčia dirbti, arba nusigėrusiais narkomanais, slankiojančiais gatvėmis. Airijos gyventojai kiek tik įmanoma apdrabstomi purvais ir stereotipais, kurie žinomi net Airijoje nebuvusiam žmogui. Iškoneveikiami tauta ir žmonės, davę galimybę.

Įdomumo dėlei, nusprendžiau susirasti, ką pati autorė šneka apie savo knygą. Radau kuo puikiausią vaizdo įrašą, kuriame autorė filmuota savo pačios susitikime su skaitytojais: „Ir iš tikrųjų šita knyga padės pažinti Airiją, padės pažinti mus, nuvykusius ten ir vietinius gyventojus Airijoje“. Atsiprašau, drįsčiau suabejoti. Pirmiausia, Airijos pažinti tai nepadeda, kai skaitytojui duodamas vien vargšų darbininkų, kurie lyg kokia prievarta ar baudžiava verčiami dirbti, šalies įvaizdis. Kalbėdama apie emigrantus, Davainė taip pat nenustoja žiežirbuoti pykčiu – širsta ant jų, kad trukdo gyventi po darbų į namus prisivedę krūvą draugų, prisinešę alkoholio ir dar narkotikų. Akivaizdu, aprašant žiūrėta iš savo emigrantiškos ir labai mėgstamos melancholiškosios pusės, kas autorei ir labiausiai priimtina, ir smagiausia rašyti.

Antra citata, kurioje pastebėjau prieštaraujant sau, buvo štai tokia: „Airija iš tikrųjų yra draugiška, graži žalia šalis, kuri priima draugiškai nusiteikusius žmones į savo glėbį“. Džiaugčiausi ir nesijausčiau siaubingiausiai nuviltas, jei knyga parodytų, kuo yra draugiški airiai, koks jų tikrasis charakteris, o ne toks, koks pasirodo kai kuriems atvykusiems uždarbiauti. Tokiems, kaip pavyzdžiui, Davainė. O kur gi tas gamtos žalumas ir gražumas? Kuo ji ypatinga? Kuo airiai džiaugiasi ir jaučiasi puikiai galėdami pasigirti kitos šalies atstovui? Pro tas aimanas nesigirdėjo nieko panašaus. Autorė dar retkarčiais pakeiksnoja tai Airiją, tai Lietuvą. Imi ilgainiui visai nebesuprasti – tai kas tai autorei gerai ir kas jai patinka?

Visiems ir visada kartoju, kad knygos kažko pamoko. Dabar turbūt tie, kuriems taip dažnai sakau, atsisuktų ir pasijuoktų iš manęs. Na ką gi, apsigavote – kai ką ir čia supratau. Anotacijos atsiskleidė visu gražumu ir parodė, kokios jos gali būti visiškai neparodančios knygos esmės.

Jei norite pajusti keistą slogumo, nūdieniško niūrumo ir pesimistiškumo jausmą skaitydami knygą – puiku, pažiūrėkite, kaip tai atrodo. Tik vėliau nesakykite, kad neperspėjau… Airijos čionai nepamatysite.

Geg
24

Andriaus Užkalnio kelionės – „Kelionių istorijose“

5 komentarai (-ų)


Laukiau šios akimirkos nuo tada, kai perskaičiau pirmąją Andriaus Užkalnio knygą apie Angliją. Pagaliau sulaukiau – išleista nauja, vasariškai optimistiškų spalvų knygą apie keliones, pavadinta pavadinimu, man besiasocijuojančiu su senu lagaminu ir prisiminimais – „Kelionių istorijos“. Kad ir kaip bepakreiptum savo asociacijas, kad ir kaip beinterpretuotum – vis tiek pavadinimas atskleis pagrindinę knygos mintį – kelionės, kelionės ir dar kartą kelionės.

Tris šimtus su trupučiu puslapių suskanavau per keletą dienų. Pasakau sau – paskaitysiu truputėlį, keletą minutėlių ir kuo greičiau eisiu prie namų darbų. O visada nutikdavo antraip – praskaitydavau iki vakaro, perskaityta jau šimtas ar daugiau puslapių.

Užkalnio kūryba ypatinga. Prieštarauju tiems, kurie sako, kad jo knygos – popsas. Nė velnio. Svarbiausia, kad tai ne sausas kelionių skaitalas, o knyga, kurioje susipina gražios, kartais teisingai aštrokos, autoriaus mintys, grožinė literatūra ir gražiausios mūsų margojo pasaulio spalvos kitaip.

Visas Užkalnio raštas – iš patirties. Jo asmeninė nuomonė ir patyrimai susipina su įvairiausių mūsų planetos kampelių aprašymais. Nuo Niujorko ar Kalifornijos iki Japonijos ar Ganos. Nuo maisto, kultūros įmantrybių iki istorijos ir žmonių charakterių.

Humoras Andriui tikrai nesvetimas. Kai kurios vietos tokios smagios, kad pakrizenus norisi vėl sugrįžti ton vieton ir dar kartą paskaičius pasijuokti.

Knygos vis tiek kažko pamoko. Sakysit „Nu jau kelionių knygoj tikrai to gali nesitikėt“. Ne, brangieji, vis dėlto radau gerų minčių. Viena, ką tikrai supratau – visada reikia būti savimi ir daryti kaip tau norisi, o ne šokti pagal kitų sukurtas melodijas.

Jaučiuosi taip, lyg ką tik būčiau grįžęs iš geros ilgos ir labai įsimintinos kelionės. Jos nuotaikomis ir šviežumu gyvensiu dar keletą dienų ar net savaičių.

P.S. Recenziją rašiau nepataikaudamas – nuoširdžiai ir atvirai.