Andrius Kleiva

Jekateriną II-ąją geriausiai pažįstu iš tos mokyklos istorijos vadovėliuose pastoviai besimalančios karikatūros, kur Prūsijos, Rusijos ir Austrovengrijos valdovai pjausto žemėlapį-paklodę. Dalinasi ATR pyragą mat. Tai va, toks tatai mano „geriausio pažinojimo“ lygis. Iki Franco Bauerio knygos „Imperatorės haremas“.

Tas minėtas paveikslas su Jekateriną II-ąja daug nepasakė. Na, taip, riebi moteriškė, sijonukas už ją pačią didesnis, bet štai ir viskas. Vadovėliuose irgi ne per daugiausiai apie ją rašoma buvo (taip taip, vadovėlius aš skaitau), o jei ir būdavo, tai knisamasi po ponios politinius reikalus. Kas už gražios užsklandos – neaišku ir turbūt vadovėlių autoriams nelabai norisi visų tų dalykų aiškinti.

Knygoje autorius pasakoja, kokia audringa buvusi toji imperatorė. Ji pati sako, kad moteris ji iš pat pradžių, o tik paskui valdžia. Moteris ji buvo kaip reikalas ir tikrai ne iš kelmo spirta (iš kur spirta – tiksliai negaliu pasakyti) – kas naktį tempdavosi į lovą visus jai patikusius kareivius, grafus, bajorus, kunigaikščius ir panašių titulų turinčius didikus (mūsiškis Poniatovskis irgi buvo į šituos romanus įsivėlęs). Buvo įsitaisiusi kelis slaptus miegamuosius, kuriuos atrado tik po 100 metų. Šita moterėlė visa savo esybe visiškai paneigia stereotipą, kad tik vyrų būna trankūnų. Kad suprastumėte, kas dėjosi praleidusių naktį su Rusijos valdove galvose, ištraukiu jums ištrauką: „Tai tu nori pasakyti, kad ji mūsų prostitutė? Nejaugi nesupranti, kad ji šeimininkė, o jos prostitutės esame mes.“ Tai šit kaip.

Gerai, kad Rusijos imperatorės esminiams lovinių nuotykių aprašymams skiriamas tik vienas stambesnis skyrius iš visų penkių. Kiti likę tam, kad skaitytojas būtų supažindinamas su bendra tuometine (nagrinėjamas gūdus 18 amžius) Rusijos situacija.

Skaityti? Jei esate siaubingiausias Rusijos istorijos profesorius (arba bent jau tokiu dedatės) ir puikiai pažįstate Jekaterinos II-osios išdaigas – ne. Jei toks nesate, bet norėtumėte būti – taip. „Imperatorės haremas“ – romanas, įsipaišantis ir į grožinės, ir į negrožinės knygos kategoriją. Tikri faktai, įbrukti į šiek tiek gražesnius rėmelius, kad būtų patogiau ir smagiau skaityti. O į blizgantį viršelį tiesiog, ai, nekreipkit dėmesio, šįkart jis apie knygą nieko nepasako.

Iki Juan Rulfo „Pedro Paramo“ nebuvau skaitęs nė vienos ispanakalbio parašytos knygos. Na, taip, keistoka spausti vienos kalbos žmones į tą pačią dėžutę, bet jei jau rašytojus sumąstoma su kažkuo palyginti, tai jie dažniausiai ir lyginami kaip bendrakalbiai arba bendrataučiai.  Nėr ko čia per daug stebėtis ir baidytis tokio palyginimo. Toks panašumas – visai galimas dalykas. Ispaniškai kalbančiųjų rašymo aplinka visai panaši (turiu galvoje klimatą, žalumynus ir žmones), tai ir jų raštas vietomis, gali atrodyti, gana panašus.

Juan Rulfo, sako, vienas labiausiai vertinamų Lotynų Amerikos rašytojų. Nesvarbu, kad ir aš, ir Jūs turbūt jo pavardę girdite pirmą kartą. Ten, kitoje pusėje Atlanto, jis buvo tikrai pakankamai gerbiamas, mylimas ir, jau turbūt supratote, dažnai skaitomas. Dar ir dažnai žiūrimas, beje. Gyveno žmogus tyliai, vis kažką parašinėdavo ir per savo 68-erius gyvenimo metus išleido dvi neitin didelės apimties knygas. Viena jų – „Pedras Paramas“, kuris, sakoma, pasvaidė rašyti įkvepiančių žaibų į didžiausias kūrybines traumas tuomet kritusį Gabrielį Garcią Marquesą.

Knygai „Pedras Paramas“ suteiktas išskirtinai geras pavadinimas. Tai – tuo pačiu ir pagrindinio knygos veikėjo, apie kurį sukasi ir išsišakoja visas knygos veiksmas. Abejoju, ar čia tas atvejis, kai nieko daugiau nesugalvojama ir knygai pavadinti pasirenkamas veikėjas. Knygoje Pedro Paramo savybės išskirtinės, tad būtų buvusi tikrų tikriausia nuodėmė knygai suteikti kitokį vardą. Jo išskirtinumas – visokio plauko niekšybės. Pedras Paramas valdė daug („nuo kalno iki kalno“), norėjo valdyti dar daugiau, todėl tuokėsi su jam naudingomis moterimis. Galiausiai valdžios buvo tiek, kad panorėjęs ir piršto nekrutindamas galėjo nužudyti visą miestą. O iš valdžios naudos jokios, kai lieki vienas – jam belieka parodyti paskutinę savo galią paverčiant miestą „miestu vaiduokliu“ ir atsigult po žeme.

J. Rulfo parašytas „Pedras Paramas“ įdomus ir savo pasakojimo būdu – vos ne su kiekvienu nauju paragrafu keičiasi pasakotojas ir atsiranda po kelis naujus veikėjus. Ilgainiui ėmiau abejoti, ar pats autorius dar seniau paprašytas pavardinti veikėjų vardų, juos prisimintų. Painu, bet tikrai labai įdomus autoriaus pasirinkimas papasakoti istoriją.

Pirmiausia, noriu padėkoti autoriui už Meksiką knygoje. Kolibriai aplink gėles joje skraidė kaip pas mus tai daro kopūstiniai drugeliai, kaktusai augo kaip tulpės kaimynės darželyje, o ištisi kalnynai tokie įprasti, kaip eilės „Maximoje“. Toliau. J. Rulfo knygoje „Pedras Paramas“ naudojama daug magiško realizmo. Būtent. Jokio siurrealizmo – tik magiškas realizmas, t.y. tikrovė, pripildyta magijos. Tai, kad nenutolstama nuo tikrovės, tai, kad knygoje magija yra tikra ir mane priverčia „Pedrą Paramą“ laikyti Lotynų Amerikos literatūriniu pasididžiavimu.

Markas Zuckerbergas-Mr. Facebookas yra vienas didžiausių pasaulio valdovų. Tik jo valdymo kryptis kiek kitokia, nei įprasta. Markas kontroliuoja 600 milijonų mūsų gražiosios planetos gyventojų duomenis. Savose rankose turi ir telefonų, ir adresų, ir nuotraukų, ir dar kitokių smagybių. Ir, kaip būdinga daugumai sukūrusių visokio tipo imperijas, yra išprotėjęs genijus. Jam – 26, o jau tapo TIME viršelio pažiba (turiu galvoje „Person of the Year 2010“), buvo apmėtytas krūvomis gėlių ir visokiausių šlovinamųjų apdovanojimų. Tokius žmones kaip Markas ir tokias istorijas kaip Facebook istorija be galo myli tam tikro tipo knygų rašinėtojai.

Taigi. Apie Facebook prirašyta bala žino kiek knygų – vienos kiek populiaresnės, kitos gal visai neturinčios ir neturėsiančios skaitytojų. Tik viena aišku ir neginčyjama – tema populiari ir „valgoma“. Vieną knygų Facebook tema gavau knygų mugėje ir bandžiau skaityti. Tai – Obuolio išleista ir David Kirkpatrick parašyta 431 puslapio knygutė „Facebook efektas“.

Knygos neišsamumu autoriui nepagrūmosi – surašytas kiekvienas interneto karaliaus, vardu Facebook, kūrėjų rankos pakėlimas ir kojos padėjimas. Užtat erzino tai, kad knyga bene niekuo nesiskirianti nuo kitų tokio tipo knygų. Pateikta sausoka istorija, surašyti faktai, keletas Zuckerbergo citatų ir dialogų. Skaitai ir jauti, kad jau kažkur esi tai skaitęs, kažkokiu būdu girdėjęs ir matęs. Nežinau, galbūt už tai šiek tiek akmenukų reiktų mesti ir į vertėjo daržą – vertimas gana skystas ir kiek skylėtas. Nepavyko nė įsijausti į tą atmosferą, kurioje gyveno Facebookas ir jo vadovai. Žodžiu, beveik šiaurinė Sacharos dykuma, kurioj, būna, truputį palynoja. Įdomesnėmis mintimis. Iš jų ir susidariau bendrą Facebook kūrimo vaizdą.

Užmiršau paminėti – „Facebook efekto“ viršelis pravartus. Tūkstančių žmonių portretų fone įrėmintas dar nuotraukos į Facebook neįsikėlusio piliečio atvaizdas. Tiesa, jis padarytas labai panašus į veidrodį – blizgančio paviršiaus. Veikiausiai tam, kad kiekvieną kartą pasinaudojęs Facebook galėtum pasižiūrėti, pamatyti siaubingąjį save. Ir ne šiaip sau – po atvaizdu blizga frazelė „Facebook efektas“.

Šalimais stovi padėta trisdešimties centimetrų aukščio knygų krūva (taip, aš pakankamai išprotėjęs, kad dar ir tiksliai pamatuočiau). Šita knygų „malka“ – Vilniaus knygų mugės 2011 pasekmė. Joje lankausi antrą kartą, iš viso ji – jau dvyliktoji. O tai reiškia, kad jau dvyliktą kartą organizatoriai knygomanus ir kitus, kurie dievina (arba bent jau šiaip myli) knygas, pamalonina bene geriausiu ir įdomiausiu metų renginiu.

Stendų su knygom pristatyta tiek, kad vaikštai kaip kokiais labirintais. Didėjant žmonių kiekiui iki nežmoniško, pro kai kurias vietas buvo įmanoma praeiti tik prasigrūdus pro kokį penketą žmonių ir tiek pat kartų pasakius „Atsiprašau, atsiprašau“. Aišku ne visur taip – tik susidariusiuose karštuosiuose taškuose. Pavyzdžiui, prie didžiai gerbiamų Užkalnio ar Čekuolio knygų. Pastarieji net nespėjo atsipūsti – pasirašinėjo ant knygų beveik nonstop. Rašiklius rašalu pildyti turbūt ne vieną kartą prireikė. Lankytojai, ko gero, išnaudojo visus savo finansinius limitus, nes knygų pasirinkimas buvo kuo tikriausiai nerealaus masto. Dalyvavo daugmaž 220 įvairiausių leidyklų (buvo, mačiau, dar ir lenkiškų, ir rusiškų leidyklų atstovai).

Organizatoriai, kad įdomumo būtų ne šimtas, o šimtas penkiasdešimt procentų, priruošė ir renginių. Į literatūrologės Viktorijos Daujotytės knygos pristatymo renginį negalėjau patekt. Mat buvom dešimčia minučių pavėlavę, tai žvilgtelėjus pro atidarytas duris, jos buvo uždarytos. Į diskusiją apie poetą Czeslawą Miloszą, kuriam mugė ir dedikuota, patekau. Kalbėjo Tomas Venclova (vienas svarbiausių asmenybių lietuvių literatūros padangėje) ir keletas atstovų iš Lenkijos. Kadangi lenkų kalbos nemoku, o sinchroninio vertimo aparačiukai su ausinėmis buvo kaipmat išgraibstyti, tai supratau tik Venclovą. Šnekėjo įdomiai. Vėliau buvo suorganizuotas Sigito Parulskio susitikimas su skaitytojais ir knygos „Prieš mirtį norisi švelnaus“ pristatymas. Grojo Smoriginas, o Parulskis buvo savame stiliuje. Buvo velniškai gaila, kad negalėjau visame renginyje pabūti.

Nepykit, bet prieš gražią ir laimingą šio teksto pabaigą, vienas priekaištas. Suprantu, mieli organizatoriai, kad lauke savo ledais švaistėsi piktasis minus penkiolika, bet salėse tikrai nereikėjo taip užkepinti. Ypač vaikiškai literatūrai skirtoje salėje galėjai pasijusti kaip puode verdama bulvė. Antai Marcelijus Martinaitis, pasirašinėdamas knygas, vis šluostėsi kaktą ir žvilgčiojo į viršų, iš kur čia tas karštis pareinąs. Žinoma, gaila, kad negalėjau visas dienas pasilikti – įvairių renginių, įdomių pristatymų dar bus iki pat Litexpo lubų. Linkiu apsilankyti, kol dar galima, ir svarbiausia – skaityti.

Spustelėjus – nuotraukos didesnės.