Pirmiausia, tuoj pat už sienos, išvysti visą sienos kirtimo taškui reikalingą atributiką: užrašas, dar papildomai patvirtinantis, kad esi Lenkijoje („Rzeczpospolita Polska“) ir elementariausias eismo taisykles ir normas. Tuoj pasimato savotiška lenkų kalba užrašyti ženklai (mano mėgstamiausias – į kūlvirsčiais bėgantį žmogų netrukus trenkiasi automobilis ir užrašas „Wypadki“, ženklas turbūt sako „Mielas vairuotojau, ar negalėtumei būti toks geras ir nenutrenkinėt žmonių, a?“). Tuoj, visų nuostabai, pradeda matytis lietuviškos reklamos, kviečiančios įsigyti baidarę, išsinuomoti valtį ar apsilankyti Tadeušo gėlynuose.

Dar lietuviškas radijas kuo puikiausiai veikia, kraštovaizdis, miestukai panašūs į lietuviškuosius. Imi dvejoti ar siena jau pervažiuota. Bet dvejonės išsisklaido, nes kažkur ties Suvalkais visa lietuvybė pasibaigia. Tik dar po kokio šimto kilometrų išsibudini, nes ryškiai raudonom raidėm ir dar lietuviška kalba, „Media Markt“ kviečia nusipirkti fotoaparatą „už pigiai“.

Tai štai, Lenkija (dažniausiai pravažiuojama) – krakoviako, plėkų, keistos kokybės kelių, nelabai kokio skonio kavos, kalnų ir lygumų, vilkikų pasaulis, pakelių, nusėtų reklamomis šalis. Turi krūvą didelių miestų su miestų miestu Krokuva priešaky.

Keliai. Kai kas jais tiesiog nevažiuoja (sako „Į Lenkiją tik mašinų gadint“), kai kas postringauja, kad važiuojant į užsienį automobiliu geriau jau keltis keltu į Vokietiją. Gal ir teisingai sako – daug kur statybos, prasti keliai, mažyčiai miestukai kas 5 kilometrus (su kaip papildoma dovana iškylančiomis 70, 50 ir 30 greičių ribojimo lentutėmis). Mažai autostradų. Bet kai dabar Lenkija šiokia tokia kelių vargšė, atrodo, kad netolimoje ateityje taps karaliene - visur dūzgia kelių statybos mašinos.

Kad ir kaip ten bebūtų, man Lenkija teikia džiaugsmą. Kai galvoju apie keliones po Europą automobiliu, apie puikius įspūdžius, visada prisimenu ir Lenkiją – tą didžiąją Europos šalį, turėjusią begalę bendros istorijos akimirkų su Lietuva.

Negaliu nupasakoti kokia ypatinga atmosfera ten tvyro. Senumu kvepianti bibliotekėlė, seni paveikslai, suskeldėjusi siena, seni daiktai. Istorija.

(Biblioteka, kurioje planuojama filmuoti „Tadą Blindą“)

(Nesvietiškai statūs ir aukšti laiptai, kuriais treniruodavo lipti arklius)

Budapeštas – viena iš ypatingesnių Europos sostinių. Šią Vengrijos sostinę į dvi dalis dalija didinga Dunojaus upė. Padalytas miestas susideda iš Budos bei Pešto ir štai Jums – Budapeštas. Kadangi mūsų vasariškos kelionės tikslas buvo Kroatija, Vengrijos deimančiukui Budapeštui skyrėme kiek mažiau nei dieną. Dėl laiko stokos, žinoma, pavyko pasigrožėti miestu tik iš vienos – Budos pusės. Tačiau to pilnai užteko, kad susidarytumėme įspūdį apie Budapeštą.

Vaikščiojant po Budapešto senamiesčio gatveles (neee, jos ne taip mielai siauros, kaip pietesnėje Europos dalyje) aplink matėsi itin gražios ir spalvingos bažnyčios, daugybė senovinių paminklų, jaukios lauko kavinukės bei žinoma, didingasis Vengrijos Parlamento pastatas. Būtent juos, visu grožiu buvo galima pamatyti užlipus daugybe laiptukų ant kalvos, esančios netoliese dar vieno šio miesto perlo – Fisherman’s Bastion (liet. Žvejo Tvirtovė).

Hmm, kitos ypatybės… Miesto tvarkingumas – vidutinis. Kai kur labai švaru, o kai kur mėtosi begalės šiukšlių ir galima užuosti ne itin malonų kanalizacijos dvoką. Miesto gyventojai – budapeštiečiai, jie ypač malonūs ir paslaugūs. Visuomet šypsosi ir kai tik prireikia – padeda. Ir dar – neužmirškite paskanauti vengriško guliašo! Senamiestyje galima rasti daugybę puikių pasiūlymų už visai padorią kainą.

1. eNyu = 19 balų. (konkurso laimėtojas!)
2. PinkCity = 14 balų.
3. Andrius (Nejau.net) = 12 balų.
4. Aneta Reviakina = 8 balai.
5. Marius (siųsta el.paštu) = 5 balai.
6-8. Beata = 4 balai.
6-8. Margariux = 4 balai.
6-8. Toma Želvytė = 4 balai.
9. Augustinas (siųsta el.paštu) = 2 balai.
10-12. Julius Šėporaitis = 1 balas.
10-12. Laura (siųsta el.paštu) = 1 balas.
10-12. Iksas = 1 balas.

Nuoširdžiai sveikinu Nerių (eNyu) bei jo labai smagią nuotrauką su šuniuku, kuri jam padėjo laimėti bilietą į rudeniškas atostogas – kelto bilietą į Kylį. Su juo dėl bilieto susisieksiu asmeniškai. Dėkoju visiems dalyvavusiems ir iki kitų konkursų!

Iškart kyla klausimas: „Apie ką tu čia, Andriau?“. O gi apie tai, kad aš su kompanijos „DFDS Lisco“ pagalba skelbiu konkursą, kurio metu galima laimėti kvietimą dviems asmenims bei automobiliui plaukti į garsųjį Vokietijos uostamiestį Kylį ir ten užmiršus visus darbus paatostogauti! Keltas jus parplukdins atgal taip pat nemokamai.

Taigi, ką reiktų padaryti jei užsimanėte šios puikios kelionės? Iki rugsėjo 21d., 24:00 val., reikia į šio įrašo komentarus atsiųsti savo darytą nuotrauką (arba atsiųsti ją į mano el. paštą), kurioje būtų vaizduojama kažkas susiję su jūra. Tai gali būti laivai, pati jūra, jūros gyvūnija ar augalija. Konkursui vienas dalyvis gali pateikti tik vieną nuotrauką.

„Iš kroatų gyvenimo“. Milica ir Milovanas pas kuriuos apsistojome tikrai nuostabūs: visuomet maloniai padeda įvairiais klausimais, papasakoja Kroatijos bei regiono kuriame gyvena įdomybes. Milovanas papasakojo, kad Medvejoje esant 0 laipsnių Celsijaus – užsidaro mokykloj, neveikia visuomeninis transportas – tiesiog viskas sustoja ir miestas ramiai sau gali pasiilsėti. Jei jau prakalbome apie klimatą, jų miestelį nuo lietaus dengia kalnai. Už kalnų lyja, o Medvejoje – ne. Dar vienas nuostabus dalykas tai – egzotiški vaisiai, kuriuos mes perkame prekybcentriuose, o čia jie tiesiog įprastiniai sodų augalai. Čia yra visko, ko tik galėtum pageidauti: mandarinų, alyvuogių, granatų, vynuogių, nektarinų (kurių derlius, beje, buvo nuimtas birželį). Yra ir figų, kurių dviejomis rūšimis mus pavaišino Milica. Skonis arbūzų, saldumas – kriaušių. Na, bent man taip atrodo.

Prie Adrijos jūros. Rašydamas šį tekstą, sėdėjau prie mažos koplytėlės ir iš viršaus, nuo kalnų, stebėjau pamažėle gęstančią saulę bei ypatingo skaidrumo Adrijos jūrą. O jei jau prakalbom apie Adrijos jūrą… Mirkome joje maždaug dvi dienas. Vanduo šiltas ir be pratinimosi bei ypač skaidrus – net 5 metrų gylyje atrodo, jog galėtum kojomis paliesti dugną. Tiesa, jį reikėtų liesti atsargiai ir apsižiūrint, nes jame galima rasti nemažai mažų ir didesnių juodų kamuoliukų – jūros ežiukų. Maudantis reikėtų turėti gumines šlepetes (ką beveik kiekvienas besimaudantysis turi). Be to, Milovanas minėjo, jog jei jų yra – vanduo švarus. Paplūdimiai daugiausiai akmenuoti, kai kurie jų – su papildomomis paslaugomis (tokiomis kaip barais, gultais, masažais, vandens atrakcionais, vandens transporto nuoma ir pan.)

Temperatūra. Temperatūra Kroatijoje – visiškai neįprastas reiškinys mums, lietuviams. Dieną gyvsidabrio stulpelis pakyla iki 35 ir daugiau laipsių Celsijaus. Milovanas įspėjo, jog tarp 10 ir 14 valandos Saulė „pikčiausia“. Tačiau vakarėjant čia jau galima gyventi – šilta, tačiau jau nebepliekia „trisdešimtinės“.

Keliai. Autostrados Kroatijoje itin geros. Važiuojant matai nuostabius vaizdus, pravažiuoji nemažai padarytų tunelių. Tačiau už šį gerumą ir malonumą važiuoti reikia apsimokėti. To nepadaryti nepavyks, kadangi prie kiekvieno įvažiavimo į autostradą rasite automatą ir mygtuką čekio pasiėmimui. Išvažiuojant iš autostrados turėsite paduoti čekį kasininkui ir apsimokėsite už kelią nuo pradinio taško, kuriame įvažiavote į autostradą bei kur išvažiuojate iš jos.

Plitvička Jezera (Plitvicos Ežerai). Plitvicos ežerų nacionalinis parkas pasitiko primindamas apie pinigus. Už galimybę patekti į minėtą parką teko pakloti 55 kunas vaikui, suaugusiajam – 110 kunų. T.y. atitinkamai 22 ir 55 litai. Visas parkas suskirstytas maršrutais, turinčiais raidžių pavadinimus. Perkant bilietą nebūtina nurodyti norimo maršruto – beeinant galima juos maišyti. Maršrutą galima paįvairinti plaukiant laivu ar važiuojant „traukinuku“. Šie malonumai jau įskaityti į bilieto kainą. O dabar – patys ežerai. Plitvicos ežerai pasižymi itin skaidriu ir švariu vandeniu. Viršuje jo galima pamatyti itin dideles ir mažesnes žuvis. Taip yra dėl to, jog parkas yra itin akylai saugomas ir įtrauktas į „UNESCO“ pasaulio paveldą. Ežeruose negalima nei maudytis, nei žvejoti. Vaikščiojant galima grožėtis kalnais, ežerais, skardžiais, olomis, šaltinėliais, kriokliais.

Pamiršau paminėti.

• Maistas Kroatijoje brangesnis nei Lietuvoje.
• Lankėmės ir didžiausioje saloje Kroatijoje – Krk. Į ją įvažiuoti pastatytas didelis, modernus ir labai gražus tiltas.
• 15 min. interneto Krk saloje man kainavo 8 kunas (t.y. 4 litus)
• Kroatijos miestukai, regis, suspausti.
• Jei turite kokių klausimų, man būtų labai smagu Jums į juos atsakyti!
• Daugiau nuotraukų rasite čia: http://www.flickr.com/photos/kleivaphoto/sets/72157622035244161

Kai paėjėjome link upės, tiesiog atvipo žandikauliai. Kiek žvejų žvejojančių ant sušalusios upės! Bevažiuojant namo, sutemus, vistiek matėme begalę šviesyčių ant upės – žvejai.

Gitaros skulptūra, pastatyta, matyt kažkokiai progai.

Viena iš rankų įspaudų Liepojos senamiesčio gatvelėje. Jų ten nemažai. Rankas čia įspaudę Latvijos žvaigdžės ar nusipelniusieji žmonės. Deja, atpažinau tik vieną – Laimą Vaikulę.

Daugiau nuotraukų iš Liepojos.

Snieguotų kalnų šalis
Priminsiu, panašų skyrelį Jūs tikriausiai matėte čia, tačiau be žodžio „snieguotų“. Pavažiavus šiek tiek į vakarinę Austriją prieš mūsų akis atsivėrė visiškai kitoks kalnų vaizdas, nei tas, kurį matėme Slovakijoje. Šį kartą kalnai mus dar kartą nustebino. Ant jų viršūnių puikavosi sniegas, taip, sniegas! Sniegas, vasarą – esant 32 laipsnių karščiui.

Lyg kitas pasaulio kraštas
Šiek tiek pavažiavus nuo Slovakijos sienos, taip atrodė lyg esame beveik kitame pasaulio krašte: viskas labai tvarkinga, kelių danga – itin geros kokybės, pakelėse – vėjo malūnai (vienoje malūnų grupelėje yra maždaug po 10-12 ir daugiau vėjo malūnų), vynuogynai, saulėgrąžų laukai. Net mažiausi kaimeliai itin gražiai sutvarkyti, juos puošia seni statiniai, aikštės su fontanais bei laimingi ir linksmi žmonės. Kas mus dar nustebino – net stačiausių kalvų žolė čia buvo nupjauta.

Krimml vandens krioklys
Pirmoji mūsų stotelė Austrijoje – Krimml (pavadinimas kilęs nuo miestelio Krimml, kuriame yra šis krioklys) vandens krioklys. Šis krioklys – tai tikrai nepakartojamas reginys. Lipsite maždaug valandą į kalną palei šį nuostabų krioklį pamatyti jo pradinės kritimo vietos. Žemai, netoli bilietų kasos, šalia esančiame vandens muziejuje (pats nebuvau) galėsite sužinoti daugiau apie vandenį.

Didžiausi pasaulyje ledo urvai
Ledo urvai, kaip ir Krimml krioklys – vienas iš gražiausių Austrijos gamtos stebuklų. Čia susipažinsite su paslaptingu ledo pasauliu, savo grožiu nustebinančiu ne vieną žmogų. Perspėju – prieš įeinant į urvus pertrauks labai didelis skersvėjis. Prieš eidami į urvą būtinai turėkite šiltus batus, šiltai apsirenkite. Viduje – 0 laipsnių, tačiau atrodo žymiai šalčiau, todėl pasiruoškite tam.

Zalcburgas:
Esu girdėjęs, jog tai – vienas gražiausių Europos miestų. Tuo įsitikinti nusprendžiau ir aš. Galiu pasakyti tik viena – likau nustebęs, gerąja prasme. Pirmiausia, atvykę vakarop ir susiradę nakvynę – nusprendėme aplankyti naktinį Zalcburgą, likome nusivylę. Jokio apšvietimo žymiems objektams,  jokio grožio tuomet nesimatė. Tačiau atvykę į dieninį Zalcburgą, pamanėme, jog vakare GPS mus buvo atvedęs ne į tą vietą.

1. Mirabelės sodai
Šie sodai – išties išskirtiniai. Iš įvairių gėlių padaryti nuostabūs ornamentai! Mirabelės sodai, bent jau sekmadienį yra itin lankoma zalcburgiečių vieta. Čia jie šnekučiuojasi, žaidžia šachmatais, klausosi orkestro grojamos muzikos. Tai labai puiki poilsio vieta Zalcburge, kurios labai pavydžiu austrams. Norėčiau, jog kažkas panašaus būtų ir Lietuvoje. Kas nuostabiausia – šioje vietoje aš pamačiau labai puikią austrų tradiciją – apsirengti tautiškais drabužiais. Tai kažkas fantastiško, visa tai įneša šventišką nuotaiką.

2. Getreidegasse gatvė senamiestyje
Ši gatvelė – viena iš populiariausių Zalcburge. Čia gausu mažų jaukių parduotuvėlių, kavinukių, gražių aikščių, fontanų, skulptūrų. Ji, turbūt pati gražiausia gatvelė kokią esu matęs. Mėgstu tokias siaurutes, suspaustas, su senais namukais ir jaukiomis vietelėmis gatveles. Šioje senovinėje gatvėje yra ir itin garsaus kompozitoriaus Wolfgang’o Amadeus Mozart’o gimtasis namas! Muziejuje pabuvoti neteko, tačiau bent jau pamačiau kur gimė šis, fantastiškų kūrinių „tėvas“.

Pamiršau paminėti:

• Pirmą kartą pamačiau, išgirdau grojant šį, nuostabiai grojantį vyno taurėmis žmogų.
• Zalcburgo gatvėse pilna štai tokių statulų.
• Jei atvažiavote į Austriją – tuomet būtinai nepamirškite paragauti pyragaičių Štrudelių bei Vienos šnitzelio.
• Austrijos alpėse gyvena štai tokie padarai, su kuriuo vienu iš jų pavyko susibičiuliauti.
• Prie vieno informacinio centro, ant jo sienos visokiomis kalbomis buvo parašytas žodis „Welcome“. Prie jų radau įdėtą lapelį ant kurio užrašyta lietuviškai „Sveiki Atvykę“. Tikrai pralinksmino

Jei norite peržiūrėti visas nuotraukas spauskite čia.

Kalnų šalis
Likus maždaug penkiems kilometrams iki Slovakijos sienos, prieš akis pamažu pradėjo „dygti“ kalnai – kuo toliau prie sienos, tuo didesni. Keliukai vedė palei labai didelius skardžius, kuriuose įkurdinti miestukai. Slovakijoje – beveik kur tik pažiūrėsi, ten kalnai. Važiuojant autostrada, pravažiuojant kaimelius ir kt.

Oravos pilis
Slovakija pilimis tikrai turtinga, tačiau apžiūrėti vidų ir iš arčiau pasirinkome tik vieną – Oravos pilį. Privažiavus arčiau, ji atrodė tikrai didingai. Ant vėliavos stiebo plėvesavo Slovakijos vėliava. Užsimokėjus už bilietus, teko palaukti kelias minutes kol atidarys vartus. Atidarius vartus ir suėjus visiems žmonėms į pilį, gidė prie kiekvieno sustojimo ir kažkokio naujo objekto pasakojo kažką slovakiškai, matėme įvairius įprastinius pilies daiktus (kardus, įvairius ginklus, kalėjimą ir t.t.).

Visa tai būtų tik eilinis apsižvalgymas po pilį jei nebūtų buvę įterpti mini-spektakliai! Įėjus į pilies valdą, buvo suvaidintos kautynės kardais (visi vaidinantys žmonės buvo apsirengę tų laikų rūbais), priėjus muzikinę salę, buvo sugrota keletas muzikinių kūrinių, o „kankinimo“ salėje stovėjo žmogus apsirengęs kankintoju ir kas norėjo, galėjo pabandyti pabūti prirakintas prie įvairių tuometinių „prietaisų“.  Tiesą sakant, apžiūrėjus šią pilį tikrai nesigailėjau, siūlau būtinai tai padaryti ir kitiems čia keliaujauntiems.


Kambarių nuoma
Kambarių nuomos punktų čia labai daug. Važiuoji ir matai – „Penzion“, „Penzion“ ir „Hotel“, „Hotel“, tad galite nesijaudinti – jei nerasite vietos kur apsistoti kokiame mieste, nepatingėkite išnaršyti priemiesčius ar tiesiog paklausti kokio nors žmogaus – jis Jums mielai padės.

Keltuvai į kalnus
Slovakijoje keltuvų į kalnus labai daug, tačiau mes pasirinkome keltuvą esantį miestelyje Tatranska Lomnica. Tai kainavo neitin pigiai, bet pasikelti vistiek labai norėjosi, todėl taip ir padarėme. Už pasikėlimą iki viduriniojo taško (pirmyn ir atgal) sumokėjome (kainos vienam asmeniui) ~39 litus, paskui atviruoju keltuvu, jei norite galite keltis dar aukščiau – užmokėsite ~15 litų.

Į pačią aukščiausią viršunę kėlimasis kainuos ~60 litų, tačiau būtinai užsisakykite bilietus iš anksto, nes kai mes norėjome čia keltis – bilietų tai dienai jau nebebuvo. Kelėmės į visus, išskyrus kaip jau minėjau – pačią aukščiausią viršunę Lomnicky Štit. (Plačiau apie kainas ir keltuvus)

Pamiršau paminėti

• Jei važiuojate autostrada – nepamirškite užsimokėti.
• Už normalius pietus (su gėrimu, sriuba bei antru patiekalu) keturiems asmenims, neprastame restorane teks pakloti apie 100-140 litų)
• Kuro kainos Slovakijoje tokios. (1 litas = 10 Slovakijos kronų (apytiksliai)
• Orai Slovakijoje gal kiek šiltesni nei Lietuvoje (bent jau tuo metu kai buvau)
• Maisto kainos Slovakijoje, beveik panašios kaip Lietuvoje

Jei norite peržiūrėti visas nuotraukas spauskite čia.

Ežerų kraštas.
Šioje kelionėje mane labai stebino ežerų gausumas. Kartais būna, jog vieną ežerą nuo kito, skiria tik keletas medžių bei kelias. Kadangi Žemaitijoje ežerai yra retenybė – jų turime vos keletą, man šis ežerų gausumas buvo tikrai labai gražus reginys.

Žmonės.
Ne tik aš, bet ir daugelis kitų žmonių sako, jog Rytų Lietuvos žmonės čia itin nuoširdūs, viską noriai padeda, maloniai kalba. Tai tikrų tikriausia tiesa. Tuo man leido įsitikinti penkių dienų gyvenimas kaimelyje netoli Ignalinos – Palūšėje (šis kaimelis lyg Aukštaitijos nacionalinio parko „sostinė“, nes čia įrengta šio parko direkcija).

Rašytojai.
Itin patiko rašytojų Jono Biliūno, Antano Baranausko bei Antano Vienuolio gimtinių, gimtų namų aplankymas. Buvo labai įdomu pavaikštinėti, apžiūrėti šių žymių Lietuvos rašytojų buvusias gyvenamąsias vietas, susipažindinti su senais daiktais, o ypač įdomu buvo pamatyti J.Biliūno kapavietę: ji pastatyta ant itin aukštos kalvos, ant kurios – didelis paminklas bei kapelis.

Kitos lankytinos vietos.
Be šių smagių apsilankymų, taip pat buvo įdomu apsižvalgyti nuo Ladakalnio, nuo jo matėsi net 6 (jei neklystu) ežerai. Puntuko akmuo – išties didelis. Juolab, jog jo viena pusė – po žeme. Taip pat lankiausi muziejuose, kurie taip pat paliko didelį įspūdį: Bitininkystės muziejuje (labai juokingos skulptūros, kurioms iš burnų lenda bitės (skulptūros naudojamos kaip aviliai!), Arklio  muziejuje (susipažinau su Arklių rūšimis, senaisiais lietuvių papročiais), Ginučių vandens malūne.

Siūlau čia apsilankyti ir Jums! Tikrai neapsivilsite!