Fantastiškas ne tik dėl to, kad Miunchenas yra puikus kaip miestas, bet dar ir dėl to, kad yra tokių protą nuraunančių vietų kaip BMW būstinė Miunchene. Tai vieta, kur reikia važiuoti paverkti arba nusipirkti naują mašiną.

Vieta, kur vyksta pagrindinis BMW gyvenimas
BMW būstinė Miunchene įrengta ne be reikalo ir pelnytai. BMW yra „Bavarian Motor Works“, taigi tokios įmonės visas centras ir „galva“ turi ir privalo būti būtent Bavarijos sostinėje. Tačiau įdomiausias dalykas BMW komplekse tikrai yra ne pati BMW būstinė (į kurią galima paspoksoti iš šono), o aplink ją išsidėstę kiti pastatai. Tai – BMW muziejus (Das BMW Museum) ir BMW pasaulis (Die BMW Welt). Šalia dar yra ir Das BMW Werk, kur prasideda naujų BMW modelių gamyba, bet šita vieta paprastojo mirtingojo akiai irgi neparuošta.

Visų statinių komplekse architektūra vokiškai išpuoselėta ir daili. Pagalvota apie kiekvieną smulkmeną. Galiu užtikrinti, kad pravažiuoti pro tokius pastatus jų nepastebėjus neįmanoma (nebent miegat arba esat komoje). Beje, skrendant lėktuvu irgi neįmanoma nepastebėti – BMW muziejaus stogas yra BMW logotipo formos.

 
BMW pasaulis (BMW Welt): taip, jau galima trauktis nosines
Jei jau atvažiuojate aplankyti šito BMW miesto, tai pirmiausia turėtumėte įvažiuoti į požeminę BMW pasaulio stovėjimo aikštelę. Visų pirma, jei jūsų mašina ne BMW, turėtumėte pasijusti truputį nesmagiai – 7 iš 10 mašinų ten BMW. Bet neverta, viskas bus gerai. Pirma stotelė – užkilimas liftu į BMW pasaulį. Ten yra visa tai, dėl ko naujos mašinos nesugebantis įpirkti BMW mėgėjas gali išspaust ašarą. Kol dar nepradėjau reikšti visų sentimentų šitai vietai, papasakosiu, ko ten yra. BMW Welt sustatyta viskas, ką BMW nori papasakoti apie savo prekes potencialiam pirkėjui. Visų pirma, BMW Welt sudėti visi naujausi BMW mašinų ir motociklų modeliai. Kas geriausia, kai kuriuose net galima pasėdėti, pasukioti vairą, pajunginėti navigaciją ir priešais fotoaparato objektyvą pavaizduoti, kad mašina tavo. Paskui įsidėti į Feisbuką. Žodžiu, medaus laižymas per „sloviką“. Per du žingsnius nuo lankytojų surengiami trumpi lenktynininkų pasirodymai, per kuriuos vaizduojama, kaip pypsėdamas mažylis BMW Isetta aplenkia lenktyninę mašiną ar kaip motociklininkas puikiai moka laiptais laipioti motociklu. Kai reikia, čia vykdomi ir visi pagrindiniai BMW pristatymai.

BMW eksponuoja ir visa kita, kas susiję su šiuolaikinėmis technologijomis. Automobilių, motociklų varikliai (demonstruojama, kaip veikia), giriamasi, kaip BMW mažai teršia aplinką, kaip patogu su ja važiuoti (galima išbandyti visokiuose aparatuose). Rodomos ir BMW perspektyvos ateičiai: vandenilinis variklis ir kita. Šitų dalykų eksponavimas labai jau panašus į mokslo muziejų koncepciją.

BMW muziejus (BMW Museum): garbinga BMW istorija
Kita BMW komplekso dalis – BMW muziejus. Vieta, puikiai tinkanti nuleisti garą po galingo BMW Welt. Nesakau, kad muziejus blogiau, bet tiesiog daug ramiau. Muziejuje sudėliotos visos per visą BMW istoriją pagamintos mašinos bei motociklai. Galima prisiliesti prie istorijos ir pažiūrėti į motociklus, važinėjusius per Antrą pasaulinį karą. Yra ir BMW modelis su numeriu „007“. Aiškinti nereikia. Stengtasi surinkti ir kaip įmanoma daugiau lenktyninių BMW mašinų, motociklų. Prie kiekvieno eksponato yra informacijos, bet jei jos neužtenka – pasikliaukite vokiečiais padėjėjais. Ekspozicijos gale – trumpas žvilgsnis į tai, kaip BMW įsivaizduoja ateitį. Keletas futurustinių automobilių koncepcijų, žmogelių, apsirengusių ateiviškomis uniformomis ir laikina menininkės mados fotografijų paroda, rodanti ateitį.

„Išsivežk mane!“
Nežinau kodėl, bet man turbūt visą gyvenimą įstrigs vienas vaizdelis iš to BMW pasaulio. Žmogelis truputį pasišnekėjo su konsultante, bet jau matėsi, kad yra apsisprendęs. Tuomet priėjo prie informacinio staliuko, parodė, ko nori, ir padavė kreditinę. Šviežutėlis BMW tuoj pat buvo nuleistas stikliniu liftu žemyn. Tokiems pirkėjams padarytas ir raudonas kilimas, kad išvažiuodami iš salono anie jaustųsi nusipelnę garbės.

Pabaigai: BMW, viskas, tu mane suvedžiojai
Meluočiau sakydamas, kad šita kelionė po karštąjį BMW tašką neturėjo jokios įtakos mano požiūriui į automobilių modelius. Ne tas žodis. Jei jau lieptų pasirinkti iš kelių mašinų modelių, tarp kurių būtų ir BMW, neabejodamas durčiau pirštu į BMW. Jau ir pamatęs gatvėj 2009-ųjų modelį reaguoju kitaip. Nu ne, nepuolu ant kelių, bet jau suima pavydas, kad kažkas su tokia važinėja. Turbūt dėl to, kad jau žinau, kaip BMW rūpinasi kiekviena detale ir suprantu, kad tai ne kas kita, kaip vokiškas standartas.

Tiesą pasakius, siaubingą karštį įveikti beveik pavyko. Iki vėlios popietės vartėmės prie baseino (kaip, panašu, ir kiti Venecijos pažiūrėti atvažiavę turistai), o paskui, apsiginklavę ledais, stengėmės pamatyti Veneciją.

Turistinis pastebėjimas arba kaip pamatyti Veneciją
Jei kartais norėtumėt pamatyti Veneciją (o jūs, aišku, norėtumėt), tai į ją nereikia važiuoti. Ne, šita „noriu į tašką A, važiuoju tiesiai į tašką A“ galioja mažai. Jei galioja, tai tik kai kuriems.  Mat gyvenimas pačioje Venecijoje yra nesvietiškai brangus. Siūlau nei nelyginti kainų su Palangos ar Vilniaus viešbučiais. Jei manote, kad pakankamai uždirbate, kad leistumėte sau dieną išmiegoti prie pat Didžiojo kanalo – prašom, nenusivilsit. Jei pinigai iš kišenių nekrenta, rekomenduoju apsistoti kuriame nors iš artimų Venecijai miestelių, tokių kaip Mestre (kitų rekomenduoti negaliu, nes mes apsistojome būtent čia). Apgyvendinimo pakankamai ir jis nepigus, bet tikrai ne toks, kaip pačioje Venecijos širdyje.

Iš artimų miestelių reguliariai važinėja viešojo transporto autobusai su maršruto užrašu „Venezia“. Tuo autobusu ir šiaip verta pravažiuoti – vien dėl to, kad pažiūrėtumėt žmonių reakcijas.  Pasibaigus visiškai sausumai ir autobusui užvažiavus ant tilto, iš abiejų pusių apsupa Venecijos lagūna, lengvai plaukiojančios jachtos ir tingiai „besiparkuojantys“ kruiziniai laivai. Priešakyje matosi ir pati Venecija, senų statinių užuomazgos. Autobuse pasigirsta garsus atodūsis – net patys italai gėrisi. Lygiai tokios reakcijos, kokių Venecija ir yra verta.

Įėjimas į labirintą
Tik išlipus iš autobuso, apima klaiki psichozė – daug žmonių nežino nei kur pulti. Juk prieš juos – tas miestas, kurį matė tik per „Travel Channel“ ir tas, kurio tokio jie išvis negalėjo patikėti egzistuojant. Visi dar pasišlaisto ir galiausiai sulenda į labirintą, išsimėto po visą Veneciją. O išsimėtyti tikrai yra kur – aikštės, kanalai kanaliukai, siauros gatvės ir nedideli parkai, parduotuvės, kioskai, kavinės, muziejai.

Klaidžiojimas po Veneciją
Pats smagiausias dalykas Venecijoje yra tikrai ne muziejai, ne paminklai ir ne aikštės. Pats įdomiausias dalykas – klaidžioti po Venecijos labirintus ir stebėti, kaip toks įdomus miestas gyvena ir „veikia“. Visa sala, ant kurios „užkalta“ Venecija, išvingriuota kanalų, kurių pats karalius (ar karalienė, ką aš žinau) Didysis kanalas. Iš jo jau galima patekti ir į didesnius vandenis arba kaip tik, įplaukti į smulkesnius kanalus. Teisybė, Veneciją, kaip kraujotakos sistemos pavyzdį, galėtų puikiai panaudoti biologijos mokytojai. Didysis kanalas būtų pagrindinė arterija, o smulkūs kanalai – venos. Įdomu dar ir siauros gatvelės, skersgatviai kartu su savo visokio plauko tiltais – privačiais, skirtais naudoti visiems, meniškais ar turistų nutrintais.

Viešasis Venecijos laivotransportas
Turbūt vienas įspūdingiausių dalykų yra tas, kaip žmonės ten prisitaikę gyventi. Vienas tokio gyvenimo bruožų – viešasis transportas. Nagi, kaip važinėjate Vilniuje? Papasakokite. Nueinate į stotelę, autobusas sustoja, įlipate, važiuojate, autobusas sustoja, išlipate. Tas pats ir Venecijoje, tik viskas ant vandens. Tilteliu nulipate ir įeinate į plūduriuojančią stotelę, po kelių minučių priplaukia vaporetti (toks autobuso tipo laiviukas) ir jus iš ten paima. Plaukiate, iki kur reikia, ir išlipate vėl kitoje stotelėje. Tokių stotelių pilna aplink visą Didįjį kanalą.

Kiti venecijietiški malonumai ir pastebėjimai

1. Rialto tiltas. Didelis ir tikrai įspūdingas. Gražus vaizdas nuo jo į visą Veneciją, gražus vaizdas į jį nuo gatvės prie Didžiojo kanalo.
2. Šv. Marko aikštė. Verta pamatyti ne vien dėl to, kad ji tiesiog yra lankoma vieta, o dar ir dėl to, kad čia daugiausiai gyvybės. Iš jos atsiveria vaizdas į platesnius vandenis. Gražu pasidairyti ir į žmones, žaidžiančius su balandžiais ir į balandžius, žaidžiančius su žmonėmis.
3. Bet kokia kavinė prie bet kokio kanalo. Nesvarbu ką bevalgytumėte, tokioje vietoje bus skanu. Bet gal visgi paragaukite picos arba spagečių.
4. Gondolos. Apie jas būta visokių atsiliepimų – tai šlykštu, tai gražu. Pats atsiliepti negaliu, nes neišbandžiau. Žinau tik, kad brangu ir, kad žmonėms, kurie jaučia baimę vandeniui, geriau nebandyti. Tik turbūt visą gyvenimą atsiminsiu tą vieną praplaukusią gondolą, kurioje buvo du žmonės – vienas, atliekantis itališką dainą ir kitas, energingai brazdinantis gitara.

Trumanas Capote: „Venecija – tai tas pats kaip praryti dėžę saldainių su likeriu vienu kartu“
Vakare, autobusu vėl grįžtant į Mestre, gražu žiūrėti į vakaro vėsos pagautą Veneciją. Į Marco Polo oro uostą nenutraukiamai kyla ir leidžiasi lėktuvai. Ir jiems nė kiek nesvarbu, kad venecijiečiai jau visai pavargę nuo turistų. Ciao, Venezia, aš tavęs pasiilgsiu.

Vasarai besibaigiant apsilankę Vokietijoje bandėme pamatyti įvairaus vokiško grožio – senovės, gamtos, miestų ir muziejų. Viską apibendrinu ir kažkaip tikiuosi, kad padedu jūsų kitos vasaros planams.

1) Rothenburg Ob Der Tauber. Kuo tikriausias viduramžiškas miestelis, apjuostas galingos mūrinės sienos. Praeini pro vartus ir patenki į gyvybės pilną knibždėlyną. Miestelyje randi visus atributus, būdingus viduramžių miesteliui: senus namus, bažnyčias, daug muziejų ir, žinoma, rotušę. Rotenburgas gali pasigirti specializuotų ir ypatingai jaukių parduotuvėlių asortimentu: konditerijos (dauguma jų pardavinėja garsiuosius miestelio „shneeball“), mėsos, įvairių amatininkų. Be galo nustebino specialiai tedžiams skirta parduotuvė, o ką jau kalbėti apie neįtikėtino dydžio Kalėdų parduotuvę-miestą. Beje, pajausti viduramžių dvasią nori ir japonų ir kinų turistai, kurie čia traukia ordomis (specialiai jiems – ir užrašai, ir informacija jų kalbomis). Matyt pulkais netrauktų, jei žinotų, kad neverta aplankyti.

2) Trier. Tryras – seniausias Vokietijos miestas, maždaug …. kilometrų nutolęs nuo Liuksemburgo sostinės. Ypatingai kontrastingas miestas, kuriame maišosi didingi, dar nuo Romos imperijos laikų išsaugoti statiniai (įtraukti į UNESCO sąrašą) ir šių laikų architektūra kartu su visomis naujovėmis. Beje, būtent šiame mieste gimė komunizmo tėvu laikomas Karlas Marksas. Jo name įkurtas muziejus.

3) Bernkastel-Kues. Ne toks jau ir didelis miestukas, kurio dvi dalis jungia tiltas per Mozelio upę. Miestas beprotiškai jaukus ir aplinka, ir čia gyvenančiais žmonėmis. Be to, mieste įrengtas modernus vyno muziejus (rekomenduoju), o netoliese esančiuose vyno rūsiuose vyno rengiamos degustacijos.

4) Koblenz. Vieningai nusprendėme, kad Koblencas nelabai kuo išsiskiriantis Vokietijos didmiestis, Tiesa, yra vienas „kabliukas“, kurį būtina pamatyti. Būtent prie šio miesto Mozelio upė įteka į Vokietijos upių pasididžiavimą – Reiną. Nepagailėkite pinigų ir pasikelkite eskalatoriumi, kuriuo besikeliant pro kūną praeina šiurpuliukai – eskalatorius įtaisytas tiesiai virš upių. Kelsitės aukštyn, į kalną, todėl galėsite pamatyti upių susikirtimą ir kaip Reinas galiausiai nugali Mozelį.

5) Sayn drugelių muziejus. Turbūt pačios keisčiausios tematikos ir vienas įdomesnių muziejų. Įeini į muziejaus vidų ir pajauti atogrąžų miškus. Taip ir turėtų būti – specialiai sukurtas klimatas ir aplinka jiems imituoti. Tuose „tropikuose“ skrajoja, plasnoja drugeliai – nuo didžiulių, sulig paukščiais ir labai mažų. Jie čia atgabenti iš visų pasaulio kampelių.

6) Köln. Kiolnas, kaip ir Koblencas, didmiestis. Vertas aplankyti dėl vieno jame esančio objekto – Kiolno katedros. Beprotiškai didelė, aukšta ir didinga savo išore. Vidus taip pat puošnus – išdabinta vitražais, paveikslais. Tikrai verta pamatyti visiems, kurie tik važiuojate į Vokietiją. Išsižios net tie, kuriems visai nerūpi jokie statiniai.

7) Rüdesheim am Rhein. Dar vienas miestas prie netoliese tekančios Reino upės. Užsikelkite eskalatoriumi į kalną. Besikeliant po savimi matysite didžiulius vynuogynų laukus, išsodinimo ornamentais išgražinusius žemę. O užsikėlę – visą apylinkę, Reiną ir juo beplaukiančius laivus. Ant to kalno pastatyta Vokietijos simboliu laikoma skulptūra – Niederwalddenkmal.

„Auf Wiedersehen!“ sakome Vokietijai ir atsisveikiname ne visam laikui.

Gal vyno? Važiuoji nedideliais keliukais, kažkur Vokietijos vakaruose, netoliese Mozelio upės, ir aplink matai stačius kalnus, apkibusius vynuogėmis. Kai kur žaliuoja, kai kur žybsi violetinė spalva. Ir kokie plotai nukloti tais vynuogių laukais! Ir kiek nesuvokiamai daug vyno iš jų išspaudžiama!  Na, visgi įdomiau kaip tos vynuogės apžiūrimos. Į stačias atšlaites keliamasi tarp lysvių padarytais „bėgiais“ ir kiekviena kekė apžiūrima. Žodžiu, neįsivaizduojamai daug vargo. Bet vaisiai tai dar ir kaip saldūs – įvairių metų derliaus vynas parduodamas kone kiekvienuose namuose, weinfest’uose ir kilometriniuose vyno rūsiuose, kuriuose kaip vaiduokliai linguoja degustacijose prisiragavę žmogeliai.

Pritaikyta keliauti. Kad pritaikyta keliavimui automobiliu, tai jau tikrai. Galima ir naują posakį priderinti – „vokiškas keliavimas“ arba „keliausi kaip Vokietijoj“. Keliai sutvarkyti arba intensyviai tvarkomi ir plečiami. Beveik visur trijuosčiai ar bent jau dvijuosčiai autobahnai. Pakelėse daug stotelių, kuriose pristatyta daug suoliukų su stalais ir labai švarių (mokamų, nemokamų – visokių) būdelių „reikalams atlikti“. Beje, keliaudami kai kada nemokamai būsite pamalonanti jus supančių vaizdų.

Vokiškuose keliuose – vokiškos mašinos? Važiuodami keliu pamatėme išskirtinai daug vokiškų mašinų. Ginčijomės kaip ten yra su jomis iš tikrųjų. Pabandžiau paskaičiuoti ir štai kokie rezultatai (skaičiavau tik vokiškos gamybos mašinas su vokiškais numeriais):
iš skaičiuotų 150-ies mašinų, 96 – vokiškos, 54 – pagamintos kitoje šalyje. Taigi, vokiečiai lieka ištikimi savo šaliai.

Žmonės. Apie žmones blogai atsiliepti sunku. Na, bent jau matant iš išorės. Jų tarpusavio bendravimas, sutarimas, bendruomeniškumas, paslaugumas sukuria ypatingą atmosferą. „Guten morgen!“ su didele šypsena veide tau sušuko daugybė tiesiog visiškai nepažįstamų žmonių, o beeinant Kiolno gatve ir vartant žemėlapį priėjęs žmogus tiesiog pasisiūlė padėti.

Taip, klausau jūsų. Ko norėsite? Aptarnavimui turiu tik milžinišką kibirą gerų žodžių. Klientas aptarnaujančiajam jokiu būdu ne priešas, o geras draugas, kurį sutinka pirmą kartą. Maloniai aptarnaus ir dar pardavėja pridės, kad bandeles su varške irgi mėgstanti, ypač ką tik iškeptas.

Išalkote? Pasiruoškite atverti savo skrandžius, nes jei jau kažką užsisakėte – tuoj ant savo stalo pamatysite gigantišką lėkštę, pilną visokių gardumynų. Dievaži, jei gyvenčiau Vokietijoje – turbūt nutukčiau. Šniceliai (schnitzel), saldumynai ir visa kita beprotiškai skanu ir jų daug.

Kraštovaizdis. Vokietija gali leisti sau girtis ne tik ekonomika, žmonėmis, kultūra, maistu, bet ir istorija bei nuostabiu kraštovaizdžiu. Gražiausi vaizdai būna važiuojant palei upę. Aplink išsidėstę mažyčiai miestukai, keliai apsupti didingų kalnų su dar didingesnėmis pilimis ant jų.

Energija ir ekologija. Vokietija šalis, kurioje jaučiasi tikrasis ekologijos vajus. Pirmiausia, visur pristatyta konteinerių skirtingų rūšių šiukšlėms ir jos tikrai RŪŠIUOJAMOS – ne tik dėl grožio. Keliai nukloti vėjo jėgainėmis. Jų čia daug. Ir ne šiaip sau daug (ne, ne kaip prie Palangos), o TIKRAI daug. Ir jų dar statoma. Dar statomi ir į nuimtus daržinių stogus panašių saulės baterijų laukai. O stengiasi ir patys žmonės pasirūpinti savo energija, namų stogus apjuosdamai saulės baterijomis.

Kuo ypatinga 18.00 valanda? Ypatinga, bet ne maloniąja prasme. Jei pavakare važiuojate į kokį miestuką ir planuojate ten apsipirkti (na, tarkime, labai norite nupirkti draugams suvenyrų ar sau knygą vokiečių kalbai mokintis) ar paskanauti vokiško stalo gėrybių, neužmirškite paskubėti – viskas užsidaro 18.00 valandą. Dirba vos kelios kavinės ir itin stambūs prekybos centrai.

„Ir kodėl gi džiaugsmas liejasi per kraštus“ – paklausit? Vokietijoje atradau viską, ko tik galiu norėti. Jei tik reiktų pasirinkti kokią kitą šalį, kurioje norėčiau gyventi, pasirinkčiau būtent Vokietiją, bent jau dabar. Į ją tikrai dar sugrįšiu.

Pirmiausia, tuoj pat už sienos, išvysti visą sienos kirtimo taškui reikalingą atributiką: užrašas, dar papildomai patvirtinantis, kad esi Lenkijoje („Rzeczpospolita Polska“) ir elementariausias eismo taisykles ir normas. Tuoj pasimato savotiška lenkų kalba užrašyti ženklai (mano mėgstamiausias – į kūlvirsčiais bėgantį žmogų netrukus trenkiasi automobilis ir užrašas „Wypadki“, ženklas turbūt sako „Mielas vairuotojau, ar negalėtumei būti toks geras ir nenutrenkinėt žmonių, a?“). Tuoj, visų nuostabai, pradeda matytis lietuviškos reklamos, kviečiančios įsigyti baidarę, išsinuomoti valtį ar apsilankyti Tadeušo gėlynuose.

Dar lietuviškas radijas kuo puikiausiai veikia, kraštovaizdis, miestukai panašūs į lietuviškuosius. Imi dvejoti ar siena jau pervažiuota. Bet dvejonės išsisklaido, nes kažkur ties Suvalkais visa lietuvybė pasibaigia. Tik dar po kokio šimto kilometrų išsibudini, nes ryškiai raudonom raidėm ir dar lietuviška kalba, „Media Markt“ kviečia nusipirkti fotoaparatą „už pigiai“.

Tai štai, Lenkija (dažniausiai pravažiuojama) – krakoviako, plėkų, keistos kokybės kelių, nelabai kokio skonio kavos, kalnų ir lygumų, vilkikų pasaulis, pakelių, nusėtų reklamomis šalis. Turi krūvą didelių miestų su miestų miestu Krokuva priešaky.

Keliai. Kai kas jais tiesiog nevažiuoja (sako „Į Lenkiją tik mašinų gadint“), kai kas postringauja, kad važiuojant į užsienį automobiliu geriau jau keltis keltu į Vokietiją. Gal ir teisingai sako – daug kur statybos, prasti keliai, mažyčiai miestukai kas 5 kilometrus (su kaip papildoma dovana iškylančiomis 70, 50 ir 30 greičių ribojimo lentutėmis). Mažai autostradų. Bet kai dabar Lenkija šiokia tokia kelių vargšė, atrodo, kad netolimoje ateityje taps karaliene - visur dūzgia kelių statybos mašinos.

Kad ir kaip ten bebūtų, man Lenkija teikia džiaugsmą. Kai galvoju apie keliones po Europą automobiliu, apie puikius įspūdžius, visada prisimenu ir Lenkiją – tą didžiąją Europos šalį, turėjusią begalę bendros istorijos akimirkų su Lietuva.

Negaliu nupasakoti kokia ypatinga atmosfera ten tvyro. Senumu kvepianti biblioteka, seni paveikslai, suskeldėjusi siena, seni daiktai. Istorija.

(Biblioteka, kurioje planuojama filmuoti „Tadą Blindą“)

(Nesvietiškai statūs ir aukšti laiptai, kuriais treniruodavo lipti arklius)

Budapeštas – viena iš ypatingesnių Europos sostinių. Šią Vengrijos sostinę į dvi dalis dalija didinga Dunojaus upė. Padalytas miestas susideda iš Budos bei Pešto ir štai Jums – Budapeštas. Kadangi mūsų vasariškos kelionės tikslas buvo Kroatija, Vengrijos deimančiukui Budapeštui skyrėme kiek mažiau nei dieną. Dėl laiko stokos, žinoma, pavyko pasigrožėti miestu tik iš vienos – Budos pusės. Tačiau to pilnai užteko, kad susidarytumėme įspūdį apie Budapeštą.

Vaikščiojant po Budapešto senamiesčio gatveles (neee, jos ne taip mielai siauros, kaip pietesnėje Europos dalyje) aplink matėsi itin gražios ir spalvingos bažnyčios, daugybė senovinių paminklų, jaukios lauko kavinukės bei žinoma, didingasis Vengrijos Parlamento pastatas. Būtent juos, visu grožiu buvo galima pamatyti užlipus daugybe laiptukų ant kalvos, esančios netoliese dar vieno šio miesto perlo – Fisherman’s Bastion (liet. Žvejo Tvirtovė).

Hmm, kitos ypatybės… Miesto tvarkingumas – vidutinis. Kai kur labai švaru, o kai kur mėtosi begalės šiukšlių ir galima užuosti ne itin malonų kanalizacijos dvoką. Miesto gyventojai – budapeštiečiai, jie ypač malonūs ir paslaugūs. Visuomet šypsosi ir kai tik prireikia – padeda. Ir dar – neužmirškite paskanauti vengriško guliašo! Senamiestyje galima rasti daugybę puikių pasiūlymų už visai padorią kainą.

1. eNyu = 19 balų. (konkurso laimėtojas!)
2. PinkCity = 14 balų.
3. Andrius (Nejau.net) = 12 balų.
4. Aneta Reviakina = 8 balai.
5. Marius (siųsta el.paštu) = 5 balai.
6-8. Beata = 4 balai.
6-8. Margariux = 4 balai.
6-8. Toma Želvytė = 4 balai.
9. Augustinas (siųsta el.paštu) = 2 balai.
10-12. Julius Šėporaitis = 1 balas.
10-12. Laura (siųsta el.paštu) = 1 balas.
10-12. Iksas = 1 balas.

Nuoširdžiai sveikinu Nerių (eNyu) bei jo labai smagią nuotrauką su šuniuku, kuri jam padėjo laimėti bilietą į rudeniškas atostogas – kelto bilietą į Kylį. Su juo dėl bilieto susisieksiu asmeniškai. Dėkoju visiems dalyvavusiems ir iki kitų konkursų!

Iškart kyla klausimas: „Apie ką tu čia, Andriau?“. O gi apie tai, kad aš su kompanijos „DFDS Lisco“ pagalba skelbiu konkursą, kurio metu galima laimėti kvietimą dviems asmenims bei automobiliui plaukti į garsųjį Vokietijos uostamiestį Kylį ir ten užmiršus visus darbus paatostogauti! Keltas jus parplukdins atgal taip pat nemokamai.

Taigi, ką reiktų padaryti jei užsimanėte šios puikios kelionės? Iki rugsėjo 21d., 24:00 val., reikia į šio įrašo komentarus atsiųsti savo darytą nuotrauką (arba atsiųsti ją į mano el. paštą), kurioje būtų vaizduojama kažkas susiję su jūra. Tai gali būti laivai, pati jūra, jūros gyvūnija ar augalija. Konkursui vienas dalyvis gali pateikti tik vieną nuotrauką.

„Iš kroatų gyvenimo“. Milica ir Milovanas pas kuriuos apsistojome tikrai nuostabūs: visuomet maloniai padeda įvairiais klausimais, papasakoja Kroatijos bei regiono kuriame gyvena įdomybes. Milovanas papasakojo, kad Medvejoje esant 0 laipsnių Celsijaus – užsidaro mokykloj, neveikia visuomeninis transportas – tiesiog viskas sustoja ir miestas ramiai sau gali pasiilsėti. Jei jau prakalbome apie klimatą, jų miestelį nuo lietaus dengia kalnai. Už kalnų lyja, o Medvejoje – ne. Dar vienas nuostabus dalykas tai – egzotiški vaisiai, kuriuos mes perkame prekybcentriuose, o čia jie tiesiog įprastiniai sodų augalai. Čia yra visko, ko tik galėtum pageidauti: mandarinų, alyvuogių, granatų, vynuogių, nektarinų (kurių derlius, beje, buvo nuimtas birželį). Yra ir figų, kurių dviejomis rūšimis mus pavaišino Milica. Skonis arbūzų, saldumas – kriaušių. Na, bent man taip atrodo.

Prie Adrijos jūros. Rašydamas šį tekstą, sėdėjau prie mažos koplytėlės ir iš viršaus, nuo kalnų, stebėjau pamažėle gęstančią saulę bei ypatingo skaidrumo Adrijos jūrą. O jei jau prakalbom apie Adrijos jūrą… Mirkome joje maždaug dvi dienas. Vanduo šiltas ir be pratinimosi bei ypač skaidrus – net 5 metrų gylyje atrodo, jog galėtum kojomis paliesti dugną. Tiesa, jį reikėtų liesti atsargiai ir apsižiūrint, nes jame galima rasti nemažai mažų ir didesnių juodų kamuoliukų – jūros ežiukų. Maudantis reikėtų turėti gumines šlepetes (ką beveik kiekvienas besimaudantysis turi). Be to, Milovanas minėjo, jog jei jų yra – vanduo švarus. Paplūdimiai daugiausiai akmenuoti, kai kurie jų – su papildomomis paslaugomis (tokiomis kaip barais, gultais, masažais, vandens atrakcionais, vandens transporto nuoma ir pan.)

Temperatūra. Temperatūra Kroatijoje – visiškai neįprastas reiškinys mums, lietuviams. Dieną gyvsidabrio stulpelis pakyla iki 35 ir daugiau laipsių Celsijaus. Milovanas įspėjo, jog tarp 10 ir 14 valandos Saulė „pikčiausia“. Tačiau vakarėjant čia jau galima gyventi – šilta, tačiau jau nebepliekia „trisdešimtinės“.

Keliai. Autostrados Kroatijoje itin geros. Važiuojant matai nuostabius vaizdus, pravažiuoji nemažai padarytų tunelių. Tačiau už šį gerumą ir malonumą važiuoti reikia apsimokėti. To nepadaryti nepavyks, kadangi prie kiekvieno įvažiavimo į autostradą rasite automatą ir mygtuką čekio pasiėmimui. Išvažiuojant iš autostrados turėsite paduoti čekį kasininkui ir apsimokėsite už kelią nuo pradinio taško, kuriame įvažiavote į autostradą bei kur išvažiuojate iš jos.

Plitvička Jezera (Plitvicos Ežerai). Plitvicos ežerų nacionalinis parkas pasitiko primindamas apie pinigus. Už galimybę patekti į minėtą parką teko pakloti 55 kunas vaikui, suaugusiajam – 110 kunų. T.y. atitinkamai 22 ir 55 litai. Visas parkas suskirstytas maršrutais, turinčiais raidžių pavadinimus. Perkant bilietą nebūtina nurodyti norimo maršruto – beeinant galima juos maišyti. Maršrutą galima paįvairinti plaukiant laivu ar važiuojant „traukinuku“. Šie malonumai jau įskaityti į bilieto kainą. O dabar – patys ežerai. Plitvicos ežerai pasižymi itin skaidriu ir švariu vandeniu. Viršuje jo galima pamatyti itin dideles ir mažesnes žuvis. Taip yra dėl to, jog parkas yra itin akylai saugomas ir įtrauktas į „UNESCO“ pasaulio paveldą. Ežeruose negalima nei maudytis, nei žvejoti. Vaikščiojant galima grožėtis kalnais, ežerais, skardžiais, olomis, šaltinėliais, kriokliais.

Pamiršau paminėti.

• Maistas Kroatijoje brangesnis nei Lietuvoje.
• Lankėmės ir didžiausioje saloje Kroatijoje – Krk. Į ją įvažiuoti pastatytas didelis, modernus ir labai gražus tiltas.
• 15 min. interneto Krk saloje man kainavo 8 kunas (t.y. 4 litus)
• Kroatijos miestukai, regis, suspausti.
• Jei turite kokių klausimų, man būtų labai smagu Jums į juos atsakyti!
• Daugiau nuotraukų rasite čia: http://www.flickr.com/photos/kleivaphoto/sets/72157622035244161