Andrius Kleiva

Į Veneciją pataikėm pačiu laiku. Ne, ne Venecijos karnavalo ir ne Venecijos kino festivalio metu (nors jau, tiesą pasakius, buvo arti). Mano posakis turi kiek pašiepiančią prasmę. Į Adrijos gražuole vadinamą miestą užtaikėm kaip tik tuo metu, kai plikino patys pikčiausi karščiai. Dienomis buvo po 40 laipsnių intenstyvios saulės, naktimis jau šiek tiek ramiau – po 25C. Sakiau, kad niekada dar taip nesu prakaitavęs, bet paskui susimėčiau – palaukit, gi esu. Pirtyje.

Tiesą pasakius, siaubingą karštį įveikti beveik pavyko. Iki vėlios popietės vartėmės prie baseino (kaip, panašu, ir kiti Venecijos pažiūrėti atvažiavę turistai), o paskui, apsiginklavę ledais, stengėmės pamatyti Veneciją.

Turistinis pastebėjimas arba kaip pamatyti Veneciją
Jei kartais norėtumėt pamatyti Veneciją (o jūs, aišku, norėtumėt), tai į ją nereikia važiuoti. Ne, šita „noriu į tašką A, važiuoju tiesiai į tašką A“ galioja mažai. Jei galioja, tai tik kai kuriems.  Mat gyvenimas pačioje Venecijoje yra nesvietiškai brangus. Siūlau nei nelyginti kainų su Palangos ar Vilniaus viešbučiais. Jei manote, kad pakankamai uždirbate, kad leistumėte sau dieną išmiegoti prie pat Didžiojo kanalo – prašom, nenusivilsit. Jei pinigai iš kišenių nekrenta, rekomenduoju apsistoti kuriame nors iš artimų Venecijai miestelių, tokių kaip Mestre (kitų rekomenduoti negaliu, nes mes apsistojome būtent čia). Apgyvendinimo pakankamai ir jis nepigus, bet tikrai ne toks, kaip pačioje Venecijos širdyje.

Iš artimų miestelių reguliariai važinėja viešojo transporto autobusai su maršruto užrašu „Venezia“. Tuo autobusu ir šiaip verta pravažiuoti – vien dėl to, kad pažiūrėtumėt žmonių reakcijas.  Pasibaigus visiškai sausumai ir autobusui užvažiavus ant tilto, iš abiejų pusių apsupa Venecijos lagūna, lengvai plaukiojančios jachtos ir tingiai „besiparkuojantys“ kruiziniai laivai. Priešakyje matosi ir pati Venecija, senų statinių užuomazgos. Autobuse pasigirsta garsus atodūsis – net patys italai gėrisi. Lygiai tokios reakcijos, kokių Venecija ir yra verta.

Įėjimas į labirintą
Tik išlipus iš autobuso, apima klaiki psichozė – daug žmonių nežino nei kur pulti. Juk prieš juos – tas miestas, kurį matė tik per „Travel Channel“ ir tas, kurio tokio jie išvis negalėjo patikėti egzistuojant. Visi dar pasišlaisto ir galiausiai sulenda į labirintą, išsimėto po visą Veneciją. O išsimėtyti tikrai yra kur – aikštės, kanalai kanaliukai, siauros gatvės ir nedideli parkai, parduotuvės, kioskai, kavinės, muziejai.

Klaidžiojimas po Veneciją
Pats smagiausias dalykas Venecijoje yra tikrai ne muziejai, ne paminklai ir ne aikštės. Pats įdomiausias dalykas – klaidžioti po Venecijos labirintus ir stebėti, kaip toks įdomus miestas gyvena ir „veikia“. Visa sala, ant kurios „užkalta“ Venecija, išvingriuota kanalų, kurių pats karalius (ar karalienė, ką aš žinau) Didysis kanalas. Iš jo jau galima patekti ir į didesnius vandenis arba kaip tik, įplaukti į smulkesnius kanalus. Teisybė, Veneciją, kaip kraujotakos sistemos pavyzdį, galėtų puikiai panaudoti biologijos mokytojai. Didysis kanalas būtų pagrindinė arterija, o smulkūs kanalai – venos. Įdomu dar ir siauros gatvelės, skersgatviai kartu su savo visokio plauko tiltais – privačiais, skirtais naudoti visiems, meniškais ar turistų nutrintais.

Viešasis Venecijos laivotransportas
Turbūt vienas įspūdingiausių dalykų yra tas, kaip žmonės ten prisitaikę gyventi. Vienas tokio gyvenimo bruožų – viešasis transportas. Nagi, kaip važinėjate Vilniuje? Papasakokite. Nueinate į stotelę, autobusas sustoja, įlipate, važiuojate, autobusas sustoja, išlipate. Tas pats ir Venecijoje, tik viskas ant vandens. Tilteliu nulipate ir įeinate į plūduriuojančią stotelę, po kelių minučių priplaukia vaporetti (toks autobuso tipo laiviukas) ir jus iš ten paima. Plaukiate, iki kur reikia, ir išlipate vėl kitoje stotelėje. Tokių stotelių pilna aplink visą Didįjį kanalą.

Kiti venecijietiški malonumai ir pastebėjimai

1. Rialto tiltas. Didelis ir tikrai įspūdingas. Gražus vaizdas nuo jo į visą Veneciją, gražus vaizdas į jį nuo gatvės prie Didžiojo kanalo.
2. Šv. Marko aikštė. Verta pamatyti ne vien dėl to, kad ji tiesiog yra lankoma vieta, o dar ir dėl to, kad čia daugiausiai gyvybės. Iš jos atsiveria vaizdas į platesnius vandenis. Gražu pasidairyti ir į žmones, žaidžiančius su balandžiais ir į balandžius, žaidžiančius su žmonėmis.
3. Bet kokia kavinė prie bet kokio kanalo. Nesvarbu ką bevalgytumėte, tokioje vietoje bus skanu. Bet gal visgi paragaukite picos arba spagečių.
4. Gondolos. Apie jas būta visokių atsiliepimų – tai šlykštu, tai gražu. Pats atsiliepti negaliu, nes neišbandžiau. Žinau tik, kad brangu ir, kad žmonėms, kurie jaučia baimę vandeniui, geriau nebandyti. Tik turbūt visą gyvenimą atsiminsiu tą vieną praplaukusią gondolą, kurioje buvo du žmonės – vienas, atliekantis itališką dainą ir kitas, energingai brazdinantis gitara.

Trumanas Capote: „Venecija – tai tas pats kaip praryti dėžę saldainių su likeriu vienu kartu“
Vakare, autobusu vėl grįžtant į Mestre, gražu žiūrėti į vakaro vėsos pagautą Veneciją. Į Marco Polo oro uostą nenutraukiamai kyla ir leidžiasi lėktuvai. Ir jiems nė kiek nesvarbu, kad venecijiečiai jau visai pavargę nuo turistų. Ciao, Venezia, aš tavęs pasiilgsiu.

Vokietija savo turizmo sritį plėtoja kaip tik gali. Na, pavyzdžiui, steigia krūvas muziejų, pritaikytų patiems įvairiausiems muziejų lankytojų skoniams. Arba bando pačias ištaigingiausias pilis restauruoti ir padaryti atviras lankytojams. Pabrėžiu, „pačias ištaigingiausias“ – jų baisingai daug, todėl kad kai kurios paliekamos tokios, kokios yra arba šiek tiek pagražinamos, kad visai nesugriūtų. Išpuoselėjami ir miestai, miestukai, miesteliai.

Vasarai besibaigiant apsilankę Vokietijoje bandėme pamatyti įvairaus vokiško grožio – senovės, gamtos, miestų ir muziejų. Viską apibendrinu ir kažkaip tikiuosi, kad padedu jūsų kitos vasaros planams.

1) Rothenburg Ob Der Tauber. Kuo tikriausias viduramžiškas miestelis, apjuostas galingos mūrinės sienos. Praeini pro vartus ir patenki į gyvybės pilną knibždėlyną. Miestelyje randi visus atributus, būdingus viduramžių miesteliui: senus namus, bažnyčias, daug muziejų ir, žinoma, rotušę. Rotenburgas gali pasigirti specializuotų ir ypatingai jaukių parduotuvėlių asortimentu: konditerijos (dauguma jų pardavinėja garsiuosius miestelio „shneeball“), mėsos, įvairių amatininkų. Be galo nustebino specialiai tedžiams skirta parduotuvė, o ką jau kalbėti apie neįtikėtino dydžio Kalėdų parduotuvę-miestą. Beje, pajausti viduramžių dvasią nori ir japonų ir kinų turistai, kurie čia traukia ordomis (specialiai jiems – ir užrašai, ir informacija jų kalbomis). Matyt pulkais netrauktų, jei žinotų, kad neverta aplankyti.

2) Trier. Tryras – seniausias Vokietijos miestas, maždaug …. kilometrų nutolęs nuo Liuksemburgo sostinės. Ypatingai kontrastingas miestas, kuriame maišosi didingi, dar nuo Romos imperijos laikų išsaugoti statiniai (įtraukti į UNESCO sąrašą) ir šių laikų architektūra kartu su visomis naujovėmis. Beje, būtent šiame mieste gimė komunizmo tėvu laikomas Karlas Marksas. Jo name įkurtas muziejus.

3) Bernkastel-Kues. Ne toks jau ir didelis miestukas, kurio dvi dalis jungia tiltas per Mozelio upę. Miestas beprotiškai jaukus ir aplinka, ir čia gyvenančiais žmonėmis. Be to, mieste įrengtas modernus vyno muziejus (rekomenduoju), o netoliese esančiuose vyno rūsiuose vyno rengiamos degustacijos.

4) Koblenz. Vieningai nusprendėme, kad Koblencas nelabai kuo išsiskiriantis Vokietijos didmiestis, Tiesa, yra vienas „kabliukas“, kurį būtina pamatyti. Būtent prie šio miesto Mozelio upė įteka į Vokietijos upių pasididžiavimą – Reiną. Nepagailėkite pinigų ir pasikelkite eskalatoriumi, kuriuo besikeliant pro kūną praeina šiurpuliukai – eskalatorius įtaisytas tiesiai virš upių. Kelsitės aukštyn, į kalną, todėl galėsite pamatyti upių susikirtimą ir kaip Reinas galiausiai nugali Mozelį.

5) Sayn drugelių muziejus. Turbūt pačios keisčiausios tematikos ir vienas įdomesnių muziejų. Įeini į muziejaus vidų ir pajauti atogrąžų miškus. Taip ir turėtų būti – specialiai sukurtas klimatas ir aplinka jiems imituoti. Tuose „tropikuose“ skrajoja, plasnoja drugeliai – nuo didžiulių, sulig paukščiais ir labai mažų. Jie čia atgabenti iš visų pasaulio kampelių.

6) Köln. Kiolnas, kaip ir Koblencas, didmiestis. Vertas aplankyti dėl vieno jame esančio objekto – Kiolno katedros. Beprotiškai didelė, aukšta ir didinga savo išore. Vidus taip pat puošnus – išdabinta vitražais, paveikslais. Tikrai verta pamatyti visiems, kurie tik važiuojate į Vokietiją. Išsižios net tie, kuriems visai nerūpi jokie statiniai.

7) Rüdesheim am Rhein. Dar vienas miestas prie netoliese tekančios Reino upės. Užsikelkite eskalatoriumi į kalną. Besikeliant po savimi matysite didžiulius vynuogynų laukus, išsodinimo ornamentais išgražinusius žemę. O užsikėlę – visą apylinkę, Reiną ir juo beplaukiančius laivus. Ant to kalno pastatyta Vokietijos simboliu laikoma skulptūra – Niederwalddenkmal.

„Auf Wiedersehen!“ sakome Vokietijai ir atsisveikiname ne visam laikui.