Andrius Kleiva » Fotografija

BMW miestas Miunchene: vieta, kur reikia važiuoti paverkti. Arba nusipirkti mašiną

Andrius Kleiva — Fri, 18 Nov 2011 04:00:31 +0000

Miunchenas (München, jei jau vokiškai), sako, viena ypatingesnių vietų visoje Europoje. Aš pritariu. Jis ne toks, kaip dauguma europietiškų didmiesčių. Miunchenas turi savą atmosferą, kurios negalima niekaip atkartoti. Senovė derinasi su šiuolaikiškumu, o šis puikiai sugyvena su aplinkine gamta (čia gi pačios Bavarijos sostinė, 500 metrų virš jūros lygio). Tiesa, net pats miesto šūkis pasako viską apie Miuncheną: „Miunchenas tave mėgsta“. Pabuvojęs ten gali tik pritariamai palinkčioti ir tiek. Miestas apglėbia ir nenori paleisti, o tu ir nenori pasileisti. Taigi, Miunchenai, aš tau patinku, bet, žinok, tu taip pat fantastiškas.

Fantastiškas ne tik dėl to, kad Miunchenas yra puikus kaip miestas, bet dar ir dėl to, kad yra tokių protą nuraunančių vietų kaip BMW būstinė Miunchene. Tai vieta, kur reikia važiuoti paverkti arba nusipirkti naują mašiną.

Vieta, kur vyksta pagrindinis BMW gyvenimas
BMW būstinė Miunchene įrengta ne be reikalo ir pelnytai. BMW yra „Bavarian Motor Works“, taigi tokios įmonės visas centras ir „galva“ turi ir privalo būti būtent Bavarijos sostinėje. Tačiau įdomiausias dalykas BMW komplekse tikrai yra ne pati BMW būstinė (į kurią galima paspoksoti iš šono), o aplink ją išsidėstę kiti pastatai. Tai – BMW muziejus (Das BMW Museum) ir BMW pasaulis (Die BMW Welt). Šalia dar yra ir Das BMW Werk, kur prasideda naujų BMW modelių gamyba, bet šita vieta paprastojo mirtingojo akiai irgi neparuošta.

Visų statinių komplekse architektūra vokiškai išpuoselėta ir daili. Pagalvota apie kiekvieną smulkmeną. Galiu užtikrinti, kad pravažiuoti pro tokius pastatus jų nepastebėjus neįmanoma (nebent miegat arba esat komoje). Beje, skrendant lėktuvu irgi neįmanoma nepastebėti – BMW muziejaus stogas yra BMW logotipo formos.

BMW pasaulis (BMW Welt): taip, jau galima trauktis nosines
Jei jau atvažiuojate aplankyti šito BMW miesto, tai pirmiausia turėtumėte įvažiuoti į požeminę BMW pasaulio stovėjimo aikštelę. Visų pirma, jei jūsų mašina ne BMW, turėtumėte pasijusti truputį nesmagiai – 7 iš 10 mašinų ten BMW. Bet neverta, viskas bus gerai. Pirma stotelė – užkilimas liftu į BMW pasaulį. Ten yra visa tai, dėl ko naujos mašinos nesugebantis įpirkti BMW mėgėjas gali išspaust ašarą. Kol dar nepradėjau reikšti visų sentimentų šitai vietai, papasakosiu, ko ten yra. BMW Welt sustatyta viskas, ką BMW nori papasakoti apie savo prekes potencialiam pirkėjui. Visų pirma, BMW Welt sudėti visi naujausi BMW mašinų ir motociklų modeliai. Kas geriausia, kai kuriuose net galima pasėdėti, pasukioti vairą, pajunginėti navigaciją ir priešais fotoaparato objektyvą pavaizduoti, kad mašina tavo. Paskui įsidėti į Feisbuką. Žodžiu, medaus laižymas per „sloviką“. Per du žingsnius nuo lankytojų surengiami trumpi lenktynininkų pasirodymai, per kuriuos vaizduojama, kaip pypsėdamas mažylis BMW Isetta aplenkia lenktyninę mašiną ar kaip motociklininkas puikiai moka laiptais laipioti motociklu. Kai reikia, čia vykdomi ir visi pagrindiniai BMW pristatymai.

BMW eksponuoja ir visa kita, kas susiję su šiuolaikinėmis technologijomis. Automobilių, motociklų varikliai (demonstruojama, kaip veikia), giriamasi, kaip BMW mažai teršia aplinką, kaip patogu su ja važiuoti (galima išbandyti visokiuose aparatuose). Rodomos ir BMW perspektyvos ateičiai: vandenilinis variklis ir kita. Šitų dalykų eksponavimas labai jau panašus į mokslo muziejų koncepciją.

BMW muziejus (BMW Museum): garbinga BMW istorija
Kita BMW komplekso dalis – BMW muziejus. Vieta, puikiai tinkanti nuleisti garą po galingo BMW Welt. Nesakau, kad muziejus blogiau, bet tiesiog daug ramiau. Muziejuje sudėliotos visos per visą BMW istoriją pagamintos mašinos bei motociklai. Galima prisiliesti prie istorijos ir pažiūrėti į motociklus, važinėjusius per Antrą pasaulinį karą. Yra ir BMW modelis su numeriu „007“. Aiškinti nereikia. Stengtasi surinkti ir kaip įmanoma daugiau lenktyninių BMW mašinų, motociklų. Prie kiekvieno eksponato yra informacijos, bet jei jos neužtenka – pasikliaukite vokiečiais padėjėjais. Ekspozicijos gale – trumpas žvilgsnis į tai, kaip BMW įsivaizduoja ateitį. Keletas futurustinių automobilių koncepcijų, žmogelių, apsirengusių ateiviškomis uniformomis ir laikina menininkės mados fotografijų paroda, rodanti ateitį.

„Išsivežk mane!“
Nežinau kodėl, bet man turbūt visą gyvenimą įstrigs vienas vaizdelis iš to BMW pasaulio. Žmogelis truputį pasišnekėjo su konsultante, bet jau matėsi, kad yra apsisprendęs. Tuomet priėjo prie informacinio staliuko, parodė, ko nori, ir padavė kreditinę. Šviežutėlis BMW tuoj pat buvo nuleistas stikliniu liftu žemyn. Tokiems pirkėjams padarytas ir raudonas kilimas, kad išvažiuodami iš salono anie jaustųsi nusipelnę garbės.

Pabaigai: BMW, viskas, tu mane suvedžiojai
Meluočiau sakydamas, kad šita kelionė po karštąjį BMW tašką neturėjo jokios įtakos mano požiūriui į automobilių modelius. Ne tas žodis. Jei jau lieptų pasirinkti iš kelių mašinų modelių, tarp kurių būtų ir BMW, neabejodamas durčiau pirštu į BMW. Jau ir pamatęs gatvėj 2009-ųjų modelį reaguoju kitaip. Nu ne, nepuolu ant kelių, bet jau suima pavydas, kad kažkas su tokia važinėja. Turbūt dėl to, kad jau žinau, kaip BMW rūpinasi kiekviena detale ir suprantu, kad tai ne kas kita, kaip vokiškas standartas.

Kernavė Gyvosios archeologijos dienomis: laikas ir vieta, kai norisi būti lietuviu

Andrius Kleiva — Thu, 21 Jul 2011 11:59:27 +0000

Suprantu, kad šito straipsnio antraštė mažų mažiausiai jums turėtų skambėti kvailai. Kaip dabar gali šitaip gi būti? Nuvažiavus į Kernavę norisi pabūti lietuviu, grįžus namo – jauties lyg amerikietis. Važiuoji pas senelius į sodą, griauži šviežias morkas – jauties kaip italas. Ne, ne šitaip visgi čia viskas. Gyvosios archeologijos dienos tuo ir gyvos, kad jos ten tikros – istorijos pasimokai ne iš istorijos vadovėlių, ne iš dėstytojų pasakojimų, kuriuose kas kelias minutes pamini kokį žiauriai kietą mokslinį keiksmažodį. Nuvažiavęs į Kernavę visą istoriją pamatai tiesiog savomis akimis. O ta jau mano minėta gyvoji archeologija gyva dar ir tuom, kad viskas visiškai natūralioje, istoriškoje aplinkoje – veiksmas įsispraudęs visuose penkiuose Kernavės, UNESCO laurais apdovanotuose, piliakalniuose. Dalyvaujant šventėje ir matant Lietuvos istoriją, papročius, laimingus tokiais pagoniškais drabužiais apsirengusius žmones tikrai norisi džiaugtis savo lietuviška prigimtimi.

Viskas vyko tris dienas – nuo liepos 8-os iki liepos 10-os. O tai reiškia, kad visas tas tris dienas Kernavėj buvo žymiai daugiau laimingų turistų, nei jų būna vidutiniškai atvežamuose šešiuose turistiniuose autobusuose įprastomis dienomis perdien (vietinio gyventojo informacija). Reiškia dar ir tai, kad tris dienas įvairūs amatininkai ir tie patys turistai, besidžiaugdami švente, turėjo svilti žiaurioje ir negailestingoje saulėje. Vienas jau gerokai pasvilęs žmogus (gyventojas) pasakojo, kad dabar (saulė kokiai valandai buvo apsitraukusi debesimis) dar nieko, ir paskui parodė savo raudonai mėlyną nugarą.

Veiklos ir pamatymų Kernavės lankytojams buvo per akis: atskiras palapines turėjo skirtingų amatų amatininkai (alaus gamybos, maisto ruošimo, puodininkystės, metalo apdirbimo, luoto skobimo ir t.t.). Buvo galima vaikščioti, žiūrėti, ragauti, išbandyti, nusipirkti ir dar pasiklausyti grojamos archajiškos (arba bent jau į tą pusę) muzikos. Bandau parodyti bent dalį to, kas ten vyko (nuotraukos paspaustos pasididina).

(pala pala, ką tu čia ką tik pasakei?)

(matot, kokios seniau buvo bausmės – net šypsenos išsprūsdavo)

(vienas karščiausių suvenyrų pirkimo taškų – monetų kalykla)

(latviai kūrena ugnį ir tuoj tuoj išlydys metalą)

(šitaip, prieš kelis tūkstančius metų, buvo čirškinami pusrytiniai šoninės gabaliukai)

(besišypsanti bilietų pardavėja)

(amatininkai sėmėsi idėjų ir iš socialinių tinklų, tokių kaip Twitter’is)

(moterys išgąsčio perkreiptais veidais)

Pavasarį „surūgusių“ mažiau

Andrius Kleiva — Sun, 08 May 2011 17:47:47 +0000

Po pavasario atėjimo ir gyventi kažikaip smagiau pasidarė – viskas žalia, mažiau to nudrengto ir purvino sniego, gatvės švaresnės. O ir žmonės šiek tiek laimingesni. Aišku, „surūgusių“ neišvengsi ir pavasarį, bet „surūgėliai“ ir nėra tik mėnesinis dalykas. Tai labiau visus metus gyvuojantis reiškinys. Tik pavasarį šito reiškinio paplitimas sumažėja. O jei dabar ir jūs kaip tik sėdite prie kompiuterio ir baisiausiai pykstate – pažiūrėkit į viršuj esančią nuotrauką. Jei to negana, pasidėkit ant stalo citriną ar dar kažką geltono, išeikit, pasivaikščiokit, pakvėpuokit grynu, nors gal ir neitin švariu oru. Ir smagiau pasidarys (t.y. „atrūgsite“), ir visai nereikės eiti tartis su gydytoju arba vaistininku. Paprasta, bet ganėtinai veiksminga.

Jūs ten švęskit visas savo užgavėnes, o aš tuoj ateisiu. Pasirašo – Jūsų pavasaris

Andrius Kleiva — Sat, 05 Mar 2011 17:25:42 +0000

Žiema dar kažikaip nelabai nori užleisti savo posto pavasariui. Lauke tai minusas, tai mažas pliusas. Bet kuo toliau, tuo labiau toji žiema traukiasi – sniegas pažliunga ir apsemia gatves, taip sukeldamas nemažų problemų miestų prižiūrėtojams, dienos ilgėja. Atrodo, sako pavasaris – tinginiai jūs, ropškitės iš savo minkštų lovų, lįskit laukan ir eikit pagaliau ką nors naudingo nuveikt. Tyčiojasi mat. Bet, va, ne tik tyčiojasi, dar ir duoda akims pasigrožėt tokiais vakarais, kaip kad čionais įamžinta.

Lietuvos dvarų kvapas: Renavo dvaras

Andrius Kleiva — Thu, 24 Jun 2010 04:00:39 +0000

Niekada nesidomėjau Lietuvos dvarais. O jei ir domėjausi, tai taip, kaip paprastais muziejais (tai reiškia, kad labai retai). Po to, kai perskaičiau Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, mintys apie šiuos, iš pašalės žiūrint paprastus, statinius pasikeitė. Supratau, koks kadais svarbus, gyvas ir judrus gyvenimas ten vyko. Ir taip nutiko, kad dvarus įsimylėjau. Kaip tik ir nuvykom į vieną jų – Renavo dvarą.

Negaliu nupasakoti kokia ypatinga atmosfera ten tvyro. Senumu kvepianti biblioteka, seni paveikslai, suskeldėjusi siena, seni daiktai. Istorija.

(Biblioteka, kurioje planuojama filmuoti „Tadą Blindą“)

(Nesvietiškai statūs ir aukšti laiptai, kuriais treniruodavo lipti arklius)

„Kur tie mano šeimininkai?!“

Andrius Kleiva — Wed, 02 Jun 2010 16:57:15 +0000

Grįždamas namo įkvepiu šilto ir kvapnaus vasariško oro. Namuose žvilgteliu pro langą – o gi pamatau dar vieną veikėją, kuris taip pat girdi, užuodžia ir jaučia vasarą. Šildosi saulėje ir grožisi gamta turbūt. Ir žinoma sau vis kartoja „Na kur jūs, šeimininkai! Kada gi grįšite?!“

Šaltėjantis ir šiltinėjantis pavasaris

Andrius Kleiva — Wed, 21 Apr 2010 12:44:32 +0000

Šiuo metu pavasario nesuprasi – vieną dieną visi džiaugiasi maloniai šiltu vėjeliu, kitą – netikėtai atšąla. Būtent tokią dieną nuėjau apžiūrėti besiilsinčio Palangos tilto. Jūra smarkiai bangavo, žmonės rinko išmestą gintarą, o netoliese ūžiančių bangų sutikau šį baltą gražuolį.

Ledinis žiemos prisilietimas

Andrius Kleiva — Thu, 21 Jan 2010 15:21:16 +0000

(Didesnę nuotrauką galėsite pažiūrėti spustelėję ant jos)
Išeini į lauką, pasibastai, pasigroži baltomis sniego platybėmis ir tik tada pajunti tą spaudžiantį šaltuką. Pirštai pradeda prašyti dar šiltesnių pirštinių, ausys ir veidas klykte klykia šilumos. Bet trumpam sustoji ir pagalvoji – seniai jau tokia graži ir žavinga žiema buvo. Belieka tik pasimėgauti šiuo grožiu…

Pasidalinkite šiltais šaltos žiemos prisiminimais!

Budapeštas – gyvas miestas

Andrius Kleiva — Sun, 27 Dec 2009 18:03:43 +0000

Budapeštas – viena iš ypatingesnių Europos sostinių. Šią Vengrijos sostinę į dvi dalis dalija didinga Dunojaus upė. Padalytas miestas susideda iš Budos bei Pešto ir štai Jums – Budapeštas. Kadangi mūsų vasariškos kelionės tikslas buvo Kroatija, Vengrijos deimančiukui Budapeštui skyrėme kiek mažiau nei dieną. Dėl laiko stokos, žinoma, pavyko pasigrožėti miestu tik iš vienos – Budos pusės. Tačiau to pilnai užteko, kad susidarytumėme įspūdį apie Budapeštą.

Vaikščiojant po Budapešto senamiesčio gatveles (neee, jos ne taip mielai siauros, kaip pietesnėje Europos dalyje) aplink matėsi itin gražios ir spalvingos bažnyčios, daugybė senovinių paminklų, jaukios lauko kavinukės bei žinoma, didingasis Vengrijos Parlamento pastatas. Būtent juos, visu grožiu buvo galima pamatyti užlipus daugybe laiptukų ant kalvos, esančios netoliese dar vieno šio miesto perlo – Fisherman’s Bastion (liet. Žvejo Tvirtovė).

Hmm, kitos ypatybės… Miesto tvarkingumas – vidutinis. Kai kur labai švaru, o kai kur mėtosi begalės šiukšlių ir galima užuosti ne itin malonų kanalizacijos dvoką. Miesto gyventojai – budapeštiečiai, jie ypač malonūs ir paslaugūs. Visuomet šypsosi ir kai tik prireikia – padeda. Ir dar – neužmirškite paskanauti vengriško guliašo! Senamiestyje galima rasti daugybę puikių pasiūlymų už visai padorią kainą.

Kur dingo Supermenas?

Andrius Kleiva — Wed, 09 Sep 2009 16:59:41 +0000

(Didesnę nuotrauką galėsite pažiūrėti spustelėję ant jos)
Jau ilgai nebegirdim kokių nors naujienų apie legendinį komiksų ir filmų herojų Supermeną. Seniau būdavo tai naujas filmas, tai atsiminimai, tai dar kas nors. O dabar staiga užtilo. Klausiat „Kur jis?“, štai Jums ir foto atsakymas. Kas kaži čia taip negražiai pasielgė? :)