Kai mano megztinis nederėjo lenkiškame Vilniaus krašte…

Šį kartą tinklaraštyje svečiuojasi Vilniaus universiteto žurnalistikos studentas Egidijus Jurgelionis. Prisiskaitęs istorijos ir istorinės publicistikos, susipažinęs su įvairių kultūrų žmonėmis šiandien jis bando parodyti, kad lietuviai – žmonės greitai išsilaisvinę iš cenzūros ir suvokiantys ne tik teorinę, tačiau ir praktinę žodžių junginio „nuomonių pliuralizmas“ reikšmę. Pats – geras: „blog‘o“ neturi.

Vienas geresnių dalykų, kuriuos stengiuosi pasiimti (taip, jei dar nestudijuojate universitete, nežinote, bet kai studijuosite sužinosite – čia niekas nieko tau nekiša – imi pats ir kiek reikia) iš studijų senajame Vilniaus universitete – galimybė bendrauti su sudentais iš kitų šalių. Tuo aš ir naudojuosi.

Teko galimybė pabendrauti ir su japonėm, ir su kanadietėm, ir su indėm (taip, tai kažkodėl buvo išimtinai merginos), bet didžiausią įspūdį paliko italės. Ir ne dėl to, kad jos buvo „karštos“ ar bent jau, „šiltos kaip žmonės“ (niekada nesupratau šito posakio perkeltinės prasmės. „Šilti žmonės“ man reiškia tik viena – 36,6°C temperatūros).

Tiesą sakant, žodžių junginys „bendrauti su italėmis“ man vis labiau kelia neigiamas emocijas, kurios dažniausiai perauga į „kultūrinį šoką“. Neduok Dieve, nepagalvokite, kad esu koks nors rasistas, nusistatęs prieš italų tautybės žmones. Tikrai ne, nes diskomfortą sukelia kultūriniai skirtumai, o jei jis kliudo, tai problemos, suprantu, turiu ieškoti savo požiūryje.

Iš pradžių, prieš pasitinkant savo „globotinę“ (VU veikia programa, kurios kiekvienas dalyvis turi prižiūrėti užsienio studentą. Taip aš ir gavau savo italę), prisipažinsiu, jaučiau diskomfortą dėl to, kad esu „sovietinis palikimas“ (neveidinkime didelių europiečių – nevienas mūsų dar galvoja kaip „Homo Sovieticus“). Maniau, bus problemų dėl to, jog mano nuomonė dažnu klausimu yra tiesiog senamadė, neretai esu pakankamai kategoriškas, bet…

Nors Lietuva, pernelyg laisvos spaudos (ir apskritai žodžio laisvės) neturėjo kone nuo Žečpospolitos padalinimų (iš pradžių Carinės Rusijos priespauda, tarpukariu – politinių partijų informaciniai karai, galiojo karo cenzūros įstatymai, po to vėl sovietinė okupacija), daugelis dabartinių šalies gyventojų užaugo ir brendo girdėdami tik vieną, „teisingą“ nuomonę, kažkodėl man atrodo, jog mes esame labiau pasirengę priimti skirtingas nuomones nei italai (čia galima prijungti ir ispanus), turėję laisvą žodį, kiek esu girdėjęs (aišku, neužbraukime Benito Musolinio informacijos politikos, o ir Silvio Berlusconi (jam priklauso didelė dalis italų žiniasklaidos) laikraštis ir televizijos demokratija ir nuomonių pliuralizmu nepasižymi).

Jau antrą dieną mane ėmė kankinti su savo pastebėjimai homoseksualų tematika. Faktas – niekada nemėgau homoseksualų, manau, kad jie yra nukrypimas nuo normos, lygiai toki pati gamtos klaida kaip ir, pavyzdžiui, dvigalvis šuo. Neskubėkite teisti – pripažįstu, kad jie yra tokie patys žmonės kaip ir aš, turi tokias pačias teises, niekada nenaudočiau fizinio smurto prieš juos, jei man jie nemaišytų, senam gėjui užleisčiau vietą viešajame transporte. Tiesiog nemėgstu… Tai toms merginoms bandžiau aiškinti pusvalandį. Deja, vis tiek turėjau išklausyti beveik trijų valandų moralą, koks aš esu žmogaus teisių pažeidinėtojas (įdomu tik tai, kokį straipsnį ir kokį paragrafą pažeidžiau) ir kad aš privalau juos mėgti, nes kitaip tiesiog negalima. „Teisinga“ nuomonė – viena! (kažkuo primena komunizmą, ar ne?)

Kartą susiginčijom dėl to, kam priklauso Vilniaus kraštas: Lietuvai ar Lenkijai. Tarpukariu pagal gyventojų surašymo duomenis (abu jie (1930 ir 1937 metais) atlikti kontroliuojant lenkams) Vilniaus krašte daugiausiai buvo lenkų. Mano oponentės teigimu, todėl Vilnius priklauso lenkams. Paklausiau: „Kaip manai, ar negalėjo iš Vilniaus krašto išvykti lietuviai gyventi į „pagrindinę“ Lietuvą? (prisiminkite, kad visos valdžios institucijos, inteligentai persikėlė į Kauną, iš Vilniaus krašto kilę, nepriklausomybės kovose dalyvavę, žmonės vyriausybės pažadu žemę gavo ne Vilniaus krašte, nes jis tiesiog nebepriklausė Lietuvai, ir kėlėsi gyventi ten kur gavo sklypą) ar negalėjo būti taip, kad falsifikuojamas surašymas – lenkų propaganda užsienio valstybių akyse?“ (Pats, beje, faktų apie tai neturiu, tiesiog manau, kad šie procesai darė įtaką Vilniaus krašto tautinei sudėčiai). Gavau atsakymą: „Ar tai svarbu? Svarbiausia faktas, kad lietuvių Vilniaus krašte buvo mažiau nei lenkų“. Po dar kelių bandymų paaiškinti netekau kantrybės ir nusispjoviau… Supratau, koks yra prestižinio Italijos universiteto lygis… Matau faktą, o kodėl taip yra ir ar tas faktas atspindi tikrąją padėtį – koks skirtumas.

Aišku, būta ir smagesnių dalykų. Pavyzdžiui, pas mane namie išsikepėme kepsnį, ruošiamės valgyti, pasiėmiau pomidorų padažo indelį, bandau dėti ant mėsos ir kad prasidės šūksniai: „What a hell are you doing?!“. Visas to paaiškinimas tas, kad prieskoniai ir visokie pagardinimai tiesiog sugadina mėsą, taip daryti NEGALIMA (ne „nepatartina“, bet „negalima“). Na, dėl skonio nesiginčyjama!

O smagiausia, kai susitari susitikti, žinoma, gauni laukti pusvalandžiu ilgiau (taip daro ir lietuvės, beje), o kai ateina, pats sakai „Hi!“, o tau sako „Your sweater doesn‘t match with your pants! Hi, by the way“ (taip, tarp kita ko, sako ir vaikinai).

Tai tik maža dalis smagių diskusijų ir atsitikimų. Be jokios abejonės, negaliu sakyti, kad visi italai ir ispanai taip daro, tačiau tie šeši, kuriuos sutikau – lygiai lygiai tokie. Taip pat tai nėra viešas apkalbėjimas – jie žino, ką aš apie juos manau (bet kokiu atveju, vardai ir pavardės neminimi).

HotBox nekokybiškai teikia vartotojams paslaugas

Laišką su šiuo svečio įrašu parašė lankytojas Edvinas. Pamąsčiau kodėl gi neįdėjus. Taip pat sudomino faktas, jog „HotBox“ pradėjo nekokybiškai teikti savo paslaugas. Galbūt ir Jūs turite nusiskundimų? Tuomet perskaitykite Edvino įrašą ir neužmirškite palikti savo komentaro, Jūsų nuomonei sužinoti!

Jau keletą dienų įeidamas į savo tinklaraštį pastebiu, kad jis tiesiog neveikia. Naršyklė bando jį krauti ir neužkrauna. Pabandžiau išsiaiškinti kodėl taip yra. Visų pirma pagalvojau, kad dėl to galbūt kalti programišiai sugebėję sugadinti mano tinklaraštį, ar interneto nulūžimas, tačiau tai buvo netiesa. Viskas paaiškėjo praėjus pusvalandžiui, nes tinklaraštis vėl pradėjo veikti. Supratau, kad dėl to kaltas mano hostingo tiekėjas.

Aš iki šiol naudojausi HotBox paslaugomis, nes jie teikdavo kokybiškas ir nebrangias paslaugas. Tačiau dabar nežinia kodėl pradėjo dažnai nebeveikti jų serveriai. Pirmąjį kartą pagalvojau, kad tai tik laikinas nutikimas. Na žinot, juk visko kartais pasitaiko. Tačiau pradėjus tam kartotis kone kiekvieną vakarą supratau, kad kažkas su jais yra negerai.

Nusprendžiau parašyti laišką jiems ir laukti kaip jie pasiteisins. Tačiau jie net nesiteikė atsakyti į mano klausimą. Taigi pagalvojau, kad reiktų parašyti apie tai svečiame tinklaraštyje ir pasidomėti ar su mano vieno tinklaraščiu dedasi tokie dalykai. Galbūt ir jūs susiduriate su tokiomis problemomis?

Beje ar yra čia manančių, kad aš turiu teisę reikalauti kai kokios kompensacijos už tai arba nutraukdamas paslaugų teikimo sutartį reikalauti, kad jie man gražintų sumokėtus pinigus, nes teikė nekokybiškas paslaugas?

ISL: Ernestas arba „logikxel“

Ernestas arba „logikxel“ – šešiolikos metų plungiškis. Elektronikos entuziastas, mokinys.
ISL – sakinio “interviu su lankytojais” santrumpa. Šioje skiltyje Kleiva.lt lankytojų klausinėjama įvairiausių klausimų susijusių su šio blogo skaitymu, atradimo istorija, pačiu lankytoju ir kt.

1. Sveikas, Ernestai! Pirmiausia norėčiau pasiteirauti ar ilgai skaitai Kleiva.lt tinklaraštį? Kaip jį atradai?
Labas, Andriau. Pradžia buvo maždaug prieš metus. Kleiva.lt tinklaraštį man rekomendavo Darius. Su dideliu nekantrumu spustelėjau jo duotą nuorodą, knietėjo pamatyti jauniausio Lietuvos tinklaraštininko idėjas ir požiūrį į gyvenimą. Palyginti savo mąstymą su Autoriaus, nes mūsų amžiaus skirtumas netoks ir didelis.

2. Kokios kategorijos įrašai tave labiausiai domina?
Mane labiausiai domina tokios blogo kategorijos kaip „Internetas“,„Pasaulis“, nors nesu linkęs išskirti kelių kategorijų. Visos įdomios ir inforamtyvios.

3. Kuris (kurie) įrašas iki šiol tau patiko labiausiai?
Galėčiau atsakyti, kad mane sužavėjo įrašai iš šviežiausios kelionės po svečias šalis. Turinį atitinkančio asmeninės nuotraukos, patarimai skaitytojams — Tai mane ir žavi. Yra ir daugiau puikių įrašų sukurtų per visą Kleiva.lt gyvavimo laikotarpį, tačiau kiek sunku man juos būtų visus surašyti.

4. Kuo tau patinka ar nepatinka Kleiva.lt?
Kas keisčiausia, kad niekaip nerandu kas man nepatinka. Net ir apie svečius kalbančius angliškai pagalvota, sukurta sklitis “For English speakers”. Blogas funkcionalus ir spalvingas, beje gan periodiškai galima sulaukti naujų įrašų.

5. Ką veiki laisvalaikiu? Kokiomis sritimis domiesi?
Iš tiesų didžiąją laisvalaikio dalį praleidžiu prie elektronikos. Likusį laisvą laiką naršau, skaitau knygas, sportuoju ar šiaip stumiu laiką pasivaikščiodamas.

6. Ar pats rašai tinklaraštį?
Kaidaise rašiau, bet kiek apmarinau jį. Artimiausiu metu ir vėl žadu pradėti bloginti.

8. Kaip įsivaizduotum tobulą Kleiva.lt dizainą? Kaip jis turėtų maždaug atrodyti?
Bent man dizainas atrodo geras, nors ištiesų pokyčiai nėra blogai. Svarbiausia, kad ir toliau dizainas neprarastų šviesumo ir jaunatviškos energijos. Daugiau nieko negalėčiau pasakyti, nes nesu šios srities specialistas, todėl nesikišiu ten kur neišmanau.

P.S. Jei ir Jūs skaitote mano tinklaraštį – nesidrovėkite, rašykite man ir mes susitarsime dėl interviu! Dėkoju!

Garuose ruoštas šokoladinis pyragas

Šį kartą pas mane tinklaraštyje svečiuojasi „skonybių“ darytoja – Forelle. Į jos tinklaraštį eikit tik su salyga, kad esat sočiai pavalgę ar žadat gaminti kažką iš jos pasiūlytų receptų, nebent kažkokiu stebuklingu būdu mokat valgyti paveiksliukus. Šįkart – mano tinklaraštyje situacija tokia pati. Skanaus!

Pasikvietė mane į svečius Andrius Kleiva. O kaipgi į svečius eisiu be kokio pyrago? Ilgai pasukus galvą ką čia iškepus, nusprendžiau išbandyti naują pyragą, ruoštą garuose. Skamba gana egzotiškai, pati irgi nežinojau kas iš to išeis, bet rezultatas puikus: drėgnas, burnoje tirpstantis šokoladinis pyragas. Po šio pavykusio bandymo, ieškau naujų desertų, ruoštų garuose, receptų.

Mums prireiks:
180 g sviesto arba aliejaus;
1 puodelio cukraus (237 ml);
½ skardinės sutirštinto pieno be cukraus;
2 kiaušinių;
1 puodelio miltų;
100 ml kakavos miltelių (dėjau 6 šaukštus);
1 a.š. kepimo miltelių;
Keli lašai vanilės ekstrakto.

Išmaišyti cukrų, pieną, vanilės ekstraktą ir aliejų. Jeigu naudojamas sviestas, pirmiausia jį ištirpinti. Sudėti kiaušinius ir išplakti. Miltus išsijoti, sumaišyti su kakavos milteliais, kepimo milteliais. Sausus produktus maišant supilti į kiaušinių plakinį. Gautą tešlą supilti į sviestu išteptą indą, uždengti folija ir virti garuose 45 minutes. Atšaldžius galima dekoruoti šokolado ar karamelės glajumi. Rezultatas.

Apdulkėjusi klaviatūra – geras podcastas

Šį kartą pas mane svečiuose – Paulius. Jo įraše galėsite paskaityti ir kartu su juo padiskutuoti dėl podcast’ų Lietuvos tinklaraščiuose. Kodėl jų vis dar mūsų lietuviškų tinklaraščių įrašuose vis dar labai mažai?

Podcastas. Pirmas klausimas – kas?
Podcastai mūsų atveju – garsiniai įrašai. Jums nuo to nei kiek neaiškiau? Gerai, įsivaizduokite videoblogą. Jūs matote vaizdą ir ir girdite garsą. Podcaste jūs girdite tik garsą. Autoriaus balsą, kuris jums pasakoja įvairias istorijas, ar tiesiog interaktyvią diskusiją.

Antras klausimas – kam?
Vieša paslaptis, kad videoblogai yra daug populiaresni, nei klaviatūra rašyti straipsniai. Dėl daugybės priežasčių. Visų pirma, tu pagaliau išgirsti balsą, emocijas ir juoką autoriaus, kurio rašliavą skaitei ilgą laiką, pradedi jį labiau pažinti. Antras dalykas – 2000 žodžių straipsnį apie Birmos pietvakarių 7-ojo dešimtmečio rinkodarą tu turėsi skaityti nuobodžiai ir kas svarbiausia – labai ilgai. Podcastas tau suteikia galimybę nevarginti akių. Pavyzdžiui, tu peržiūrinėji laiškus, trini spamą, atlieki kitus mechaniškus veiksmus ir tuo pačiu metu klausai straipsnio, kuriame geriausiomis iliustracijomis tampa autoriaus emocijos ar pigūs juokeliai. Ir galiausiai – kodėl tavo blogo vizitine kortele negalėtų tapti “Stanislovo kamarėlė”, kurioje kalbini žymius blogerius, tam tikros rūšies specialistus ar šiaip pasižymėjusius interneto veikėjus?

Trečias klausimas – kaip?
Yra vienas didelis podcastų pranašumas prieš kitą alternatyvią bloginimo priemonę – videoblogus. Podcastą vienu metu gali kurti bent du žmonės, gali ir daugiau. O prie savo webkameros pasikviesti draugelį, emigravusį į Airiją, ne taip ir lengva, ar ne? Vienas asmuo podcastą gali įrašyti naudodamas Windows Movie Maker, kelių žmonių diskusijai puikiai tinka ir Skype. Su patalpinimu interneto platybėse tikriausiai bus mažiausiai vargo. Tokiems dalykams yra vaizdelis.lt, divshare.com. Jei vis tiek nesupratote, jūsų išskėstomis rankomis laukia Tomas “Def” Čitavičius.

Paskutinis klausimas – kieno?
Mačiau podcastų Aurimo Gudo bloge. Nors dauguma jų – filosofinio, mano ne itin pamėgto, pobūdžio, mielai juos išklausiau. Būtent garsas daro savo, balso intonacija ir visi kiti aspektai. Dar vieną podcastą galima rasti Defo bloge, prie kurio kūrimo prisidėjau ir aš. Ne toks rimtas, bet visgi podcastas. Taip pat galima suieškoti kelis podcastus ir Slave bloge. Nors ir laikau save lietuviškos blogosferos žinovu, daugiau podcastų man neteko matyti!

Tikiuosi, kad dabar jums aiškiau, kas per velnias tie podcastai. C’mon, laukiu jūsų laidelių, ir pažadu – išklausysiu jas visas, galiausiai – kas to nepadarytų?