Kai mano megztinis nederėjo lenkiškame Vilniaus krašte…
Andriaus Svečias, Komentarai, Pasaulis / 2009-12-30 / 18 komentarai (-ų)
Šį kartą tinklaraštyje svečiuojasi Vilniaus universiteto žurnalistikos studentas Egidijus Jurgelionis. Prisiskaitęs istorijos ir istorinės publicistikos, susipažinęs su įvairių kultūrų žmonėmis šiandien jis bando parodyti, kad lietuviai – žmonės greitai išsilaisvinę iš cenzūros ir suvokiantys ne tik teorinę, tačiau ir praktinę žodžių junginio „nuomonių pliuralizmas“ reikšmę. Pats – geras: „blog‘o“ neturi.
Vienas geresnių dalykų, kuriuos stengiuosi pasiimti (taip, jei dar nestudijuojate universitete, nežinote, bet kai studijuosite sužinosite – čia niekas nieko tau nekiša – imi pats ir kiek reikia) iš studijų senajame Vilniaus universitete – galimybė bendrauti su sudentais iš kitų šalių. Tuo aš ir naudojuosi.
Teko galimybė pabendrauti ir su japonėm, ir su kanadietėm, ir su indėm (taip, tai kažkodėl buvo išimtinai merginos), bet didžiausią įspūdį paliko italės. Ir ne dėl to, kad jos buvo „karštos“ ar bent jau, „šiltos kaip žmonės“ (niekada nesupratau šito posakio perkeltinės prasmės. „Šilti žmonės“ man reiškia tik viena – 36,6°C temperatūros).
Tiesą sakant, žodžių junginys „bendrauti su italėmis“ man vis labiau kelia neigiamas emocijas, kurios dažniausiai perauga į „kultūrinį šoką“. Neduok Dieve, nepagalvokite, kad esu koks nors rasistas, nusistatęs prieš italų tautybės žmones. Tikrai ne, nes diskomfortą sukelia kultūriniai skirtumai, o jei jis kliudo, tai problemos, suprantu, turiu ieškoti savo požiūryje.
Iš pradžių, prieš pasitinkant savo „globotinę“ (VU veikia programa, kurios kiekvienas dalyvis turi prižiūrėti užsienio studentą. Taip aš ir gavau savo italę), prisipažinsiu, jaučiau diskomfortą dėl to, kad esu „sovietinis palikimas“ (neveidinkime didelių europiečių – nevienas mūsų dar galvoja kaip „Homo Sovieticus“). Maniau, bus problemų dėl to, jog mano nuomonė dažnu klausimu yra tiesiog senamadė, neretai esu pakankamai kategoriškas, bet…
Nors Lietuva, pernelyg laisvos spaudos (ir apskritai žodžio laisvės) neturėjo kone nuo Žečpospolitos padalinimų (iš pradžių Carinės Rusijos priespauda, tarpukariu – politinių partijų informaciniai karai, galiojo karo cenzūros įstatymai, po to vėl sovietinė okupacija), daugelis dabartinių šalies gyventojų užaugo ir brendo girdėdami tik vieną, „teisingą“ nuomonę, kažkodėl man atrodo, jog mes esame labiau pasirengę priimti skirtingas nuomones nei italai (čia galima prijungti ir ispanus), turėję laisvą žodį, kiek esu girdėjęs (aišku, neužbraukime Benito Musolinio informacijos politikos, o ir Silvio Berlusconi (jam priklauso didelė dalis italų žiniasklaidos) laikraštis ir televizijos demokratija ir nuomonių pliuralizmu nepasižymi).
Jau antrą dieną mane ėmė kankinti su savo pastebėjimai homoseksualų tematika. Faktas – niekada nemėgau homoseksualų, manau, kad jie yra nukrypimas nuo normos, lygiai toki pati gamtos klaida kaip ir, pavyzdžiui, dvigalvis šuo. Neskubėkite teisti – pripažįstu, kad jie yra tokie patys žmonės kaip ir aš, turi tokias pačias teises, niekada nenaudočiau fizinio smurto prieš juos, jei man jie nemaišytų, senam gėjui užleisčiau vietą viešajame transporte. Tiesiog nemėgstu… Tai toms merginoms bandžiau aiškinti pusvalandį. Deja, vis tiek turėjau išklausyti beveik trijų valandų moralą, koks aš esu žmogaus teisių pažeidinėtojas (įdomu tik tai, kokį straipsnį ir kokį paragrafą pažeidžiau) ir kad aš privalau juos mėgti, nes kitaip tiesiog negalima. „Teisinga“ nuomonė – viena! (kažkuo primena komunizmą, ar ne?)
Kartą susiginčijom dėl to, kam priklauso Vilniaus kraštas: Lietuvai ar Lenkijai. Tarpukariu pagal gyventojų surašymo duomenis (abu jie (1930 ir 1937 metais) atlikti kontroliuojant lenkams) Vilniaus krašte daugiausiai buvo lenkų. Mano oponentės teigimu, todėl Vilnius priklauso lenkams. Paklausiau: „Kaip manai, ar negalėjo iš Vilniaus krašto išvykti lietuviai gyventi į „pagrindinę“ Lietuvą? (prisiminkite, kad visos valdžios institucijos, inteligentai persikėlė į Kauną, iš Vilniaus krašto kilę, nepriklausomybės kovose dalyvavę, žmonės vyriausybės pažadu žemę gavo ne Vilniaus krašte, nes jis tiesiog nebepriklausė Lietuvai, ir kėlėsi gyventi ten kur gavo sklypą) ar negalėjo būti taip, kad falsifikuojamas surašymas – lenkų propaganda užsienio valstybių akyse?“ (Pats, beje, faktų apie tai neturiu, tiesiog manau, kad šie procesai darė įtaką Vilniaus krašto tautinei sudėčiai). Gavau atsakymą: „Ar tai svarbu? Svarbiausia faktas, kad lietuvių Vilniaus krašte buvo mažiau nei lenkų“. Po dar kelių bandymų paaiškinti netekau kantrybės ir nusispjoviau… Supratau, koks yra prestižinio Italijos universiteto lygis… Matau faktą, o kodėl taip yra ir ar tas faktas atspindi tikrąją padėtį – koks skirtumas.
Aišku, būta ir smagesnių dalykų. Pavyzdžiui, pas mane namie išsikepėme kepsnį, ruošiamės valgyti, pasiėmiau pomidorų padažo indelį, bandau dėti ant mėsos ir kad prasidės šūksniai: „What a hell are you doing?!“. Visas to paaiškinimas tas, kad prieskoniai ir visokie pagardinimai tiesiog sugadina mėsą, taip daryti NEGALIMA (ne „nepatartina“, bet „negalima“). Na, dėl skonio nesiginčyjama!
O smagiausia, kai susitari susitikti, žinoma, gauni laukti pusvalandžiu ilgiau (taip daro ir lietuvės, beje), o kai ateina, pats sakai „Hi!“, o tau sako „Your sweater doesn‘t match with your pants! Hi, by the way“ (taip, tarp kita ko, sako ir vaikinai).
Tai tik maža dalis smagių diskusijų ir atsitikimų. Be jokios abejonės, negaliu sakyti, kad visi italai ir ispanai taip daro, tačiau tie šeši, kuriuos sutikau – lygiai lygiai tokie. Taip pat tai nėra viešas apkalbėjimas – jie žino, ką aš apie juos manau (bet kokiu atveju, vardai ir pavardės neminimi).
RSS:
Taip tikrai verta stoti į VU vien tam, kad gautum progą pagloboti karštą italę
beje kodėl ta italė taip domisi Lietuvos istorija ir Vilniaus kraštu, ji tai ir studijuoja?
O kas leicia nuomoniu pliuaralizma, tai tikrai nemanau jog Lietuva yra pavyzdys. Cia greiciau sumaisytos kelios temos. Homoseksualumas ir manymas kad jie issigimeliai. Cia yra tolerancijos ar suprantingumo klausimas. Zodzio laisve neturi prasilenkti su visuomenenine pareiga gerbti kita visuomenes nari.
Del istorines tiesos, tai cia vel kita tema. Lietuvos per daug nacionalizmu dvelgiancios istorijos interpretavimas. Jeigu Lietuva butu pliuaralizmo pavyzdys ji turetu gerbti kitokia istorijos interpretavima .
Skonis ir mada. Cia jau tavo paties lygio klausimas. Jeigu itale turi skoni drabuziams ir puikiai zino kulinarija (ko italai diziuojasi) tai ji yra tiesiog labiau isprususi ir bando pamokyti netasyta kaimieti naujoviu. Na zinoma galima gintis kad skonio reikalas. Bet jeigu as iseisiu i miesta and kelniu uzsivilkes apatinius ir valgysiu ant zemes numesta maista i mane ziures kaip i koki zemiausios klases atstova. Tad jei nenori joje buti ir reikia ismokti kalbos kulturos, mados ir buti sokiu tokiu gurmanu, kad tave ta klase priimtu kaip sava.
Kaip sake Lady Bracknell Oscaro Wilde pjese The importance of Being Earnest :
‘never speak disrespectfully of society. Only people who can;t get into it do that.’
o griesciau pasakius Lietuva neissivadavo nuo zozdio cenzuros ir netapo praktine pliuarizmo salis. Lietuva deja tiesiog tapo homofobu, naciu ir kaimieciu salis.
Žinoma, Lietuva nėra pavyzdys nuomonių pliuralizmo klausimu, tačiau požiūris, kad yra viena nuomonė ir į ją reikia lygiuotis irgi nesamonė. Kodėl žmogus negali turėti savo nuomonės? Žinoma, diskriminacija ar smurtas prieš homoseksualus yra nepateisinami, bet kodėl aš negaliu turėti savo nuomonės? Kodėl kaikurie nori padaryti taip, kad būtų tik viena „teisinga“ nuomonė („teisinga nuomonė“ – apskritai yra nelogiškas žodžių junginys)? Lietuvoje yra žmonių, kurie toleruoja homoseksualizmą, tačiau pripažįsta, kad yra kita nuomonė, ir atvirkščiai.
Dėl kaimiečių homofobų… Profesorius Arvydas Šliogeris, pasaulyje laikomas vienu talentingiausių Rytų Europoje kuriančių filosofų, visiškai atvirai demonstruoja neapykantą homoseksualams. Taip, jis homofobas, kaip ir aš, bet ar jis kaimietis? Andriau, jei toks žmogus tau kaimietis, tai ką tu laikai mietiečiu? „Užsisiuvusius“ inteligentus, kurie neturi savo nuomonės? Aš kaip tik manau, kad jie yra kaimiečiai.
Beabejo, Lietuvos istorija tikrai labai teigiama. Sakyčiau, per daug… Gali ginčytis dėl žalgirio mūšio (asmeniškai manau, kad jį laimėjo ne lietuviai, bet lenkai), bet tai kaip suprasti istorijos interpretavimą? Istorija yra faktai. Jei taip buvo, tai buvo taip, o ne kitaip. Kaip tu aiškintum tai, kad per septynerius metus lietuvių Vilniuje sumažėjo nuo 25proc. iki 0,8proc.? Tarpukario spaudoje rašoma, kad Vilniaus krašte vyko politinis lietuvių persekiojimas. Ir ar žinodami faktą, kad lietuviai buvo varomi iš namų galime sakyti, kad Vilnius priklauso Lenkijai dėl to, kad ten buvo daugiau lenkų?
Atsiprašau, bet pavyzdžiai apie apatinius ir numestą maistą – visiškai ne į temą. Ar pomidorų padažo pilimas ant mėsos lygiai tas pats kas valgymas nuo žemės? Jei taip, siūlau pabandyti – aš valgysiu mėsą su pomidorų padažu, o tu mėsą nuo žemės? Be to, kodėl tu manai, kad pomidorų padažo vartojimas yra kaimiečio požymis? Tai yra mūsų kultūra, kurios jie nesugeba priimti. Be to, padažą pyliau ant savo kepsnio, o ne ant jos ir pripažindamas jos kultūrą, neverčiau daryti to paties visiškai nepasipiktindamas.
Mada yra mada. Aš suprantu, kad reikia derinti spalvas ir visa kita, bet manau, kad mane reprezentuoja mano protiniai sugebėjimai, o ne skarmalai, kuriais aš apsirengęs. Kokia problema, jei jie atrodo tvarkingai, jei jie išplauti ir švarūs? Be to, esmė ir ne ten – iš priimu kritiką už tai, kad aš nederinu spalvų, nes apie tai nei nusimanau, nei man tai rūpi, bet yra elementari etika – pirma pasisveikini, o po to pasakai ką galvoji.
Mano galva, lietuviai iš cenzūros išsivadavo labiau nei kiti europiečiai (žinoma, ne žiniasklaida). Mano tekstas – pavyzdys, kad kartais mus norima gražinti į cenzūros laikus, kai buvo viena „teisinga“ nuomonė.
Labai trumpai dėl lietuvybės Vilnijoje.
Nereikia kurti naujų mitų ir fantazuoti.
Lietuviškų įstaigų darbuotojų ir inteligentų (kartu su šeimos nariais), kurie 1920 pasitraukė į Kauną, buvo vos keliasdešimt (geriausiu atvėju – šiek tiek daugiu negu šimtas), taigi jų išvykimas etnodemografinio balanso Vilniaus mieste (juolab visame Vilniaus krašte) ženkliau nepakeitė. Maža to, absoliuti jų dauguma buvo kilusi iš Suvalkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos – iš kur tik nori, bet tik ne iš Vilnijos.
Tas pats ir su savanoriais. Per visą vadinamąjį Vilniaus kraštą (nuo Gardino iki Brėslaujos) keliasdešimt savanorių į Lietuvos kariuomenę atėjo (beveik visi – iš Švenčionių apskrities, kuri tuomet apėmė ir Gervėčių “salą”), bet sutikite – tai irgi labai nedaug, ypač žinant, kad į lenkų legionus iš šito krašto žmonės ėjo tūkstančiais.
Viskas paprasčiau. Sunykus Abiejų Tautų Respublikai ir pralaimėjus 1831 ir 1864 metų sukilimuose, sunyko ir senoji bajoriška lietuvių tauta. Ji buvo įvairiakalbė – praktiškai visi mokėjo lenkiškai, tik vieniems (apie Vilnių, Gardiną, Naugarduką) ji jau tapo gimtąja kalba, o kitiems (pavyzdžiui, Žemaitijoje) ji buvo “išorinio” bendravimo kalba, gi savo vietovėse vyravo lietuvių kalba.
Tuomet prasidėjo tautinis atgimimas ir modernių tautų formavimasis, kuris apėmė jau ir žemesnius visuomenės sluoksnius, kurie iki tol apskritai nesusimąstydavo apie savo etninę priklausomybę. Mūsų aptariamuose plotuose lygiagrečiai vyko net trys tautiniai atgimimai – lenkų, lietuvių ir gudų, nes žmonės nors ir buvo lietuvių kilmės, bet dauguma jau kalbėjo gudiškai. Kodėl pirmiausia paminėjau lenkiškąjį tautinį atgimimą Lietuvoje? Todėl kad jis prasidėjo beveik šimtmečiu anksčiau (Kosciuškos sukilimo metu), ir palaipsniui iš buvusios Lenkijos Karalystės teritorijos pradėjo plisti ir buvusioje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštijoje. Anot Mykolo Roemerio, lietuviškas (ir gudiškas, beje) atgimimas Vilnijoje “pavėlavo”, nes dauguma vietinių žmonių jau buvo apsisprendę lenkais. Lietuvių ir gudų atgimimo aktyvistams pavyko tautiškai angažuoti tik tuos, kurie dar nebuvo apsisprendę lenkais. Taip susidarė dabartinė Lietuvos (ir Gudijos) lenkų etnografinė grupė. Jie iš niekur neatvažiavo; tai senųjų krašto gyventojų (daugiausia lietuvių, iš dalies gudų) palikuonys.
Civilizuotame pasaulyje asmens tautybę nusako ne jo kilmė, o jo tautinė savimonė, todėl ir mes privalome gerbti Lietuvos lenkų apsisprendimą. Nereikia versti jų “atlietuvėti”, bet reikia padėti jiems tapti lojaliais mūsų bendros Tėvynės – Lietuvos piliečiais.
Kuo bus daugiau tokių piktų Kaip Andrius, tuo ilgiau bus Lietuva nacių, kaimiečių ir kitokių šalis. Nereik kiekvienam komentare save plūsti, kai imsime save ir kitus gerbti ir mus pradės gerbti, o toks Andrius išvažiuoja i Angliją ir pradeda pasakot koks Lietuva kaimas ir t.t. oi esu prisiklausęs tokių grįžusių kad čia kaip po karo.. nors patys matė agurkų laukus ar picų virtuvę…
Kaip pati žodžio ‘rasistas’ šaknis išduoda, šiuo žodžiu apibūdinami žmonės, nusistatę prieš tam tikrą rasę, tai kaip aš galėjau pagalvoti, kad nemėgdamas ar mėgdamas italus esi rasistas? Kiek mano išsilavinimas leidžia žinoti, šios tautos žmonės yra baltaodžiai…
Žydai irgi baltaodžiai, bet kaikuriuose šaltiniuose žydų persekiojimas Vokietijoje XXa. taip pat laikomas rasizmu. Nors taip, ksenofobija turbūt būtų aiškiau
[...] This post was mentioned on Twitter by Andrius Kleiva, Blog'ų metraštis. Blog'ų metraštis said: Kai mano megztinis nederėjo lenkiškame Vilniaus krašte…: Šį kartą tinklaraštyje svečiuojasi Vilniaus universit.. http://trim.li/nk/Sc5 [...]
Kai nemėgsti rasės – rasizmas, kai nacijos – nacizmas
sh,
Šį straipsnį rašiau ne aš. Pačioje pradžioje plačiau parašyta apie šio straipsnio autorių.
Įdomi nuomonė. Yra dalykų su kuriais geriau nekovoti, o tiesiog juos priimti ir tiek. Mums, lietuviams, nelabai suprantama, arba tiesiog neatleistinas italų vairavimo stilius, parkavimas. Jie su Smartu nesegeba isiparkuoti, kai lietuvis i ta pacia vieta patastytu limuzino klases masina. … kulturos skirtumai – neisenkanti tema
Tolerancija be kita ko apima ir kitos kultūros supratimą. Pas juos yra labai gilias šaknis turinti maisto kultūra. Milanas, Roma žinomi kaip mados sostinės. Pietiečiams apskritai būdingas didelis atvirumas, impulsyvumas. Iš viso to seka būtent tokie dalykai, kad žmogus neslėpdamas ir galbūt jam įprastai perdėdamas pasako jam akivaizdžius dalykus – mėsa ar pica valgoma be kečupo, be vegetos, pilkas megztinis negražu prie pilkų kelnių ir pilkų batų. Ir pan. Nuomonių pliuralizmas šitoje vietoje pasireikštų priimant kitos kultūros atstovo nuomonę kaip jo reikalą ir nėra čia ko apkalbinėti
Manau nuvažiavus į kokį Afganistaną tau taip pat daug kas nebūtų priimtina, tik galbūt dėl Lietuvoje priimtino uždaro būdo to nesakytum.
Daugelis italų savo kasdieniame gyvenime kelia aukštus standartus maistui, tam tikra dalis (miestuose) ir išvaizdai. Aš būdamas lietuvis daugeliu klausimu – pagal numanomas aplinkybes – pritarčiau čia aptartai italei, išskyrus istorinius dalykus, nes svečiuojantis kitoje šalyje dėstyti ten nepriimtiną nuomonę apie tos šalies istoriją yra neetiška ir tai gali įžeisti tautinę savigarbą.
Na del ketchupo tai teisingai tau pylos dave. Zinau ne viena atveji, kai zmogeliai buvo paprasyti palikti prestizini restorana (veiksmas vyko tikrai ne Lietuvoje) kai prie steiko paprase ketchupo. Dar pasakyk, kad tau saldytos braskes ar slyvos shampane yra visai cool. (maciau ir tokiu “stebuklu” Lietuvoj)
saldytos braskes sampane tikrai cool
o kuom gi ne?
Ar matėt mergą, kuri logika kada vadovaujasi iš vis..?
Tai yra žmonės, kurie niekad nepagalvoja ir jau sako ar perša savo nuomonę. Yra atvirkščiai, kurie niekuo netiki, kol patys nepatikrina ar neapgalvoja. Tai jie gali sutikti, kad padažas blogai, bet vistiek jį tuo pat metu užsipilti, nes niekas neįrodė, kad yra kitaip. Jei kažkas labai garsiai rėkia, tai vistiek gi tokiam žmogui nerūpės, kol tikrai neįrodys, kad padažas yra blogai ir pats tuo įsitikins… Tai kas iš to, kad kažkas “garsiai rėkia su savo nuomone, kad gėjai gerai, ir padažas blogai”? 
Originale, nedaryk gėdos vyrų giminei su tokiais pareiškimais. Taip išeina, kad nei tavo motina, nei tavo mergina (jei tokią turi, guminės lėlės nesiskaito) neturi jokios logikos.
Kaip tik tokių žmonių, kurie net neperskaito iki galo, ir jau puola rašyti savo nuomonę kaip gryniausią tiesą.
Mažuma patikrina patys, o tada tik sako kaip tiesą, ir to jie niekad taip nesakys ir nepirš savo nuomonės, kad “padažas yra TIK BLOGAI, o GĖJAI TIK GERAI”.
Yra kitas tipas, kurie labai patiklūs ir net nesigilina, perskaito ar per TV pamato ir jau visiems griebia iš rankų padažo butelį ar bartis, kokie kiti blogi.. Ar tai gerai, ar blogai, tai jau patiems jums spręsti. Čia tik mano pastebėjimas, o jis pagrįstas tik mano patirtimi, kuri nebūtinai gali būti teisinga.. tik toks įspūdis, atsivertus moterims skirtus žurnalus, matant jų reklamas ir patį elgesį, kad jos iš esmės jau linkusios vadovautis jausmais, o tik po to logika.. Jei dar kultūra tokia, tai visai nekeista, kodėl įspūdžiai čia aprašomi yra būtent tokie…
Brangus Egidijau, esi tikrai kad senų pažiūrų senas sustabarėjęs “kaimietis”, tiesiogine to žodžio prasme.
Gyveni Vilniuje – Lietuvos sostinėje, bendrauji su jaunais žmonėmis iš viso pasaulio, tad bent jau pabandyk viską priimti teigiamai. Padažas tikrai kad gadina skonį, ir ne tik mėsos, bet ir bet ko. O į tai, kaip tu atrodai, priimk kritiką ir mėgink pasitaisyti. Žmogus gal ir gali nebūti mados žinovas, bet patarimai verti dėmesio.
O ir homoseksualizmas – kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas, nebūtina teigti, kad tu to nemėgsti, tad neverta ir pusvalandį ginčytis dėl to. Tie, kas priima tai kaip savaime suprantama dalyką (o ne išsigimimą) – pagarbos verti žmonės.
Linkiu subręsti!