Andrius Kleiva

Vis nenustojau krimtęs lietuviškąją literatūrą – šimtaprocentinį natūralą, taip sakant. Na, gal ir ne visai šimtaprocentinį, bet dažniausiai knygos buvo būtent tokios. Nusprendžiau knygyne per daug nesidrovėti ir leisti sau dirstelėti ir į užsienietiškas knygas – į vertalus, vertinius, vertimus. Akys savaime atfiltravo visus saulėlydžius ir jų tipo bulvarines knygas (ačiū akims) ir sustojau prie visai panašaus tipo viršelių knygų nugarų – Baltų lankų rinktinės prozos. Vasarop buvau pasiėmęs paskaityti I. Calvino, R. Gary kūrinių ir visai nenusivyliau, tai, pamaniau, kodėl ir vėl nepabandžius.

Rudenišką dieną pralinksmino gaiviai viršelyje beplevėsuojantys skalbiniai, todėl nutariau, kad skaitysiu Elias Canetti „Išgelbėtą liežuvį“. Elias Canetti – ne tik vienas žymesnių, kaip sako, XX amžiaus intelektualų (turbūt niekas tiksliai negalėtų apibūdinti, kuo ta „intelektualo“ profesija pasireiškia), bet ir gavo rašytojų „Oskaru“ retkarčiais pavadinamą Nobelio literatūros premiją.

Knyga keista, sakytum. Ją gali pažinti ne iš anotacijų, kaip įprasta, ne iš jokių aprašymų, o iš turinio (kuriame parodomas knygos suskirstymas). Knyga padalijama į daug gabaliukų, antai kaip „Mančesteris“, „Rusčiukas“, „Ciurichas“… Ir kiekviename jų E. Canetti bando perteikti visą savo gyvenimo daugiatautėje kultūroje jausmą. Sakydamas „daugiatautėje kultūroje“, sakau, kad aplink jį ne tik vaikščiojo maišalynė visokių žmonių, bet ir tai, kad jis pats drauge su savo šeima maišėsi po pasaulį, kartu bandydamas atrasti tikrąjį savąjį „aš“, kurį vis kažkur pamesdavo. Vien jau Vikipedija teigia, kad rašytojas gyvenęs Šveicarijoje, Britanijoje, turintis Turkijos pilietybę, rašęs vokiečių kalba, gimęs Bulgarijoje, šaknys – gyvybingoje Ispanijoje…

Knyga „Išgelbėtas liežuvis“ – tai tik pirmoji dalis visos autobiografinių knygų serijos.  Joje – pati žmogaus pradžia, vos pasiekusi brandos šakeles. Net keista, kad kartu su mama, būdamas dar visiškas vaikas, jis jau aptarinėja kūrinius, o vėliau ilgisi tų užsibaigusių kūrybinių vakarų. Kol dar buvo gyvas jo mylimas tėtis, jis Elijui dažnai parnešdavo naujų knygų, kad vaikas tobulėtų. Nuo „Tūkstančio ir vienos nakties“ iki pat „Don Kichoto“. Ką gi, knygos jam ir padėjo suvaldyti tą tautų sumaištį aplink save.

Vasariškai beplėvėsuojantys marškiniai, kelnės ir kitokia apranga prie švelniai apirusios, jau ramiai besiilsinčios sienos, knygai prideda nuoširdumo įvaizdį. Tokiu įvaizdžiu be reikalo nesišvaistyta. Skaitydamas daugumą skyrių, pasijunti beesąs vasaroje. Jauti tą įtaigiai aprašomų žmonių dvasią ir jausmą, kurį autoriui tie žmonės iš tiesų ir teikia. Kiekvieną jaunojo Elijaus sukuriamą tekstinį vaizdinį susikuri ir pats.

Jei versta knyga sukelia emociją, tai ne tik reiškia, kad vertimo darbas atliktas nepriekaištingai. Tai kai ką pasako ir apie patį autorių, Eliją Cannetį – parodo jo ypatingumą: toks rašymas, kad visa rašytojo filosofija ir norima perduoti žinutė suprantama pasauliui. Ką gali žinoti, gal Elijui Canneti padėjo toji tautų maišalynė, kurioje jis nepasiklydo ir pats suprato pasaulį…