Andrius Kleiva

Laukiau šios akimirkos nuo tada, kai perskaičiau pirmąją Andriaus Užkalnio knygą apie Angliją. Pagaliau sulaukiau – išleista nauja, vasariškai optimistiškų spalvų knygą apie keliones, pavadinta pavadinimu, man besiasocijuojančiu su senu lagaminu ir prisiminimais – „Kelionių istorijos“. Kad ir kaip bepakreiptum savo asociacijas, kad ir kaip beinterpretuotum – vis tiek pavadinimas atskleis pagrindinę knygos mintį – kelionės, kelionės ir dar kartą kelionės.

Tris šimtus su trupučiu puslapių suskanavau per keletą dienų. Pasakau sau – paskaitysiu truputėlį, keletą minutėlių ir kuo greičiau eisiu prie namų darbų. O visada nutikdavo antraip – praskaitydavau iki vakaro, perskaityta jau šimtas ar daugiau puslapių.

Užkalnio kūryba ypatinga. Prieštarauju tiems, kurie sako, kad jo knygos – popsas. Nė velnio. Svarbiausia, kad tai ne sausas kelionių skaitalas, o knyga, kurioje susipina gražios, kartais teisingai aštrokos, autoriaus mintys, grožinė literatūra ir gražiausios mūsų margojo pasaulio spalvos kitaip.

Visas Užkalnio raštas – iš patirties. Jo asmeninė nuomonė ir patyrimai susipina su įvairiausių mūsų planetos kampelių aprašymais. Nuo Niujorko ar Kalifornijos iki Japonijos ar Ganos. Nuo maisto, kultūros įmantrybių iki istorijos ir žmonių charakterių.

Humoras Andriui tikrai nesvetimas. Kai kurios vietos tokios smagios, kad pakrizenus norisi vėl sugrįžti ton vieton ir dar kartą paskaičius pasijuokti.

Knygos vis tiek kažko pamoko. Sakysit „Nu jau kelionių knygoj tikrai to gali nesitikėt“. Ne, brangieji, vis dėlto radau gerų minčių. Viena, ką tikrai supratau – visada reikia būti savimi ir daryti kaip tau norisi, o ne šokti pagal kitų sukurtas melodijas.

Jaučiuosi taip, lyg ką tik būčiau grįžęs iš geros ilgos ir labai įsimintinos kelionės. Jos nuotaikomis ir šviežumu gyvensiu dar keletą dienų ar net savaičių.

P.S. Recenziją rašiau nepataikaudamas – nuoširdžiai ir atvirai.