Turėjau ir aš laimės perskaityti naująją Andriaus Užkalnio knygą „Anglija: Apie tuos žmones ir jų šalį“. Tik atvežus knygų mugėn dar spaustuve kvepiančių knygų paketą ir gerb. Užkalniui praplėšus dežę, knygos autorių tiesiog pulte užpuolė visas skaitytojų–maitvanagių būrys tarp kurių ir aš buvau. Ir parašą dar gavau… O dabar plačiau apie pačią knygą.
Kūrinį „sukramčiau“ neįtikėtinai greitai – ir ne dėl to, kad nebūtų buvę ką veikti – pradėjus skaityti tiesiog nebebuvo įmanoma sustoti. Sunki istorija ir nuobodūs faktai pateikiami taip įdomiai, kad neperskaitytų puslapių po dienos ar kelių nebelieka.
Tiesa, autorius bando nuvyti nusibodusios ir nuvalkiotos Anglijos stereotipus ir įpūsti naujos informacijos vėją lietuvio smegeninėn: paaiškinti ką reikėtų ir ko nereikėtų daryti Anglijoje, sužinoti, kas išverstų iš padų Ireną Smetonienę Anglijoje, parodyti kodėl anglų laikraščiai gali svert puskilogramį.
Perskaitęs knygą pamaniau, kad tos „užkalniškos“ įžvalgos gal net patį anglą prajuokintų ir nustebintų kaip jam begėdiškai prieš visą Lietuvą buvo numautos kelnės.
Neskaičiusiems siūlau padaryti sau paslaugą ir perskaityti, o aš savo ruožtu su nekantrumu laukiu naujų sensacijų – „Kelionių istorijų“ pavasarį ir antros knygos apie Angliją žiemą.
