
Ilgas nerašymo laikotarpis
Turbūt pradžių pradžia būna, kai blogo autorius dėl kažkokių priežasčių ilgą laiko tarpą nerašo į savo blogą. Kritinę nerašymo ribą autorius dažniausiai peržengia, kai būna nerašoma 1-2-3 mėn. (tai priklauso nuo buvusio populiarumo ir kitų įvairiausių dalykų)
Let the “nesąmonės” begin!
Po ilgo nerašymo tarpo autorius susimąsto, kad jau gana ilgokai nerašė ir reiktų parašyti, bet vis dar neturi minčių, ar idėjų. Tada, visiškai neturėdamas ką rašyti autorius pradeda vieną po kito dėti nuorodas į videoklipus, rašo apie savo dieną ar deda kitas įvairias nesąmones.
Šaltinis: neturiukąrašyti.lt
Po nesąmonių prirašinėjimo, blogo savininkas sulaukęs didelio skaitytojų nepasitenkinimo bloga straipsnių kokybę, kiekvieną dieną prikopijuoja straipsnių ar anekdotų iš įvairiausių naujienų portalų ir taip jų pripublikuoja, sulaukdamas dar daugiau lankytojų pasipiktinimo.O tada jau prasideda blogodepresija ir kiti gražumai.
Atsiprašome, galiojimo laikas baigėsi
Praradęs didžiąją dalį lankytojų autorius praranda viltį juos susigrąžinti, blogą palieka serverių administratorių valiai kol pasibaigs serverio galiojimo laikas ir blogas “nusprogs”.
Suprantu: kad kiekvienas rašo ką nori ir kaip nori, bet juk be lankytojų nebūtų mūsų? Taip pat suprantu, kad nevisi būtent tokiais būdais turi mirti, bet paimkime statistinę “mirties diagnozę.” Neslėpsiu, kad ir pats kažkada buvau prie blogmirties ribos.



