Tegul mano pinigus pasiima lietuviai iš TransferGo

3c5d0c13d1e0f5f2d848ab8df7aad908-2
Jau esu minėjęs, kad mano santykiai su hipsteriniais, apie milijonines sumas svaičiojančiais, bet nieko realiai neveikiančiais startuperiais ne patys geriausi. Bet kažkaip vis atsitinka, kad sutinku tokių, kurie ne tik gauna rimtas sumas iš investuotojų, bet dar ir leidžia jas kompanijos plėtrai, o ne litrams Starbuckso kavų ir plakatų su Andy Warholo portretu savo ofisams. Mokslai už Lietuvos sienų privertė susipažint su vienu iš tokių kompanijų, TransferGo pavadinta.

Nors komanda susibūrė tik prieš dvejus metus, stogus rauna ir dusina pavidolius tai jau smarkiau nei įmanoma tikėtis. Kompanija renka vieną investiciją po kitos ir siekia laurų savoje srityje – tarptautiniuose mokėjimuose. Aš pažiūrėjau, kaip jiems sekasi, ir tuoj pasakysiu jums.

KAIP PERVEST?
Pats pinigų persiuntimo procesas toks paprastas, kad aš net nenorėčiau apie jį rašyti. Bet kad jau jūs skaitot, tai esu priverstas tą padaryti. Pirmiausia pasirenkate šalis, iš kurios ir į kurią pervedate pinigus. Paskui įvedate ir valiutą – boom, valiuta konvertuojama, ekrane iškart matote pinigų sumą, kurią gaus iš jūsų pinigų kaulyjantis bičiulis. Vėliau klaviatūra sutapnojate gavėjo duomenis ir savo duomenis. Iškart po to gaunate lentelę, su kurios duomenimis turėsite eiti į savo internetinį banką ir vesti pinigus.

LAIKAS IR PINIGAI (aha, o jūs norėtumėt, kad būtų „laikas yra pinigai“, norėkit toliau)
Kadangi pinigus TransferGo tvarko iš vietinių sąskaitų, viskas veikia greičiau. Vesdami pinigus iš lietuviškos sąskaitos, pervesit į TransferGo lietuvišką, o jie perves iš savo prancūziškos sąskaitos į prancūzišką ir taip toliau. Sistema veikia ganėtinai greit ir jie žada, kad jūsų pinigų užsimanęs draugas gaus juos jau kitą dieną (aišku, jei kokie biurokratai kojų neims kaišioti).

Malonu, kad mokėjimo procesas nesudėtingas, bet man, kaip etatiniam varguoliui (aš studentas, todėl turiu save vadinti varguoliu) visai įdomi ir kaina. Už tarptautinį pervedimą iš lietuviškos į prancūzišką sąskaitą Swedbank nuo manęs nurėžia 30 litų, o TransferGo pasidarė fiksuotą kainą – 2.50 britiško svaro. Siųsk, kiek nori, ko nori, ir vis tiek mokėsi tą patį. Nors imk ir atiduok visus pinigus.

Iki svajonių paslaugos TransferGo dar šiek tiek trūksta – būtų neblogai, jei pinigus pervesdamas galėčiau pasinaudot ir savo kreditine. Galėtų turėti dar susimaketuoti ir kokią dailią mobilią programėlę, kurią braukydamas  pinigus permestum keliais mostais. Bet aš kažkaip tikiu, kad tas laikas ateis. Jau dabar kviesiu gimines ir draugus lietuviškus pinigus man siųsti per TransferGo. Jie mokės mažiau mokesčių, aš gausiu daugiau pinigų ir galėsiu dar didesniais kiekiais juos sėkmingai leisti croissantams, sūriams ir pailgiems batonams.

Spėju, grįžęs į Lietuvą turėsiu svorį, pakeltą kubu.

Apie JUST5 Spacer ir latvius išmaniųjų telefonų mūšyje


Visuomet mėgau stebėti pigiais išmaniaisiais telefonais besinaudojančių žmonių emocijas – kaip jie desperatiškai bando atsiliepti, kai užstringa ekranas, kaip kantriai laukia 10 minučių, kol užsikraus programa, kaip gailiai verkia, kai tiesiogiai dėl telefono kvailybės pradingsta visi duomenys. Visa tai ir vėl prisiminiau gavęs kompanijos JUST5 kvietimą pabandyti telefoną Spacer už 490 Lt. Na jau ne, galvoju, to sau tai neleisiu. Bet leidau. Leidau sau iškart po to, kai sužinojau, kad telefonas latviškas. Aha, latviškas. Matau, kad jau ir jūs kilstelėjote antakius.

Pačioje pradžioje šį tą gero jau žadėjo paprastas, aiškus telefono pavadinimas: kitos įmonės įvaizdžiui pataupo ir pasilieka prie XTRQYGB1466RR ar Bananas 56765, o štai Spacer – mažas, malonus netikėtumas. Visgi pasiimti telefono ėjau nusiteikęs paranojiškai. Aš tiesiog šventai tikėjau, kad telefonas lūš, džergš, zys, nepaleis programų, o kai kurios funkcijos neveiks. Tai bent gerai pasityčiosiu, maniau sau.


KORPUSAS. Spacer yra toks, kokio ir norėtųsi paprasto išmaniojo norinčiam žmogui – minimalistinio dizaino, neperkrauto nereikalingomis smulkmenomis. Pavartę 9.4 mm plonumo (kaip iPhone 4S) telefoną rankoje atrasite dvi kameras, garsiakalbį, ausinių lizdą, jungtį įkrovikliui, liečiamus mygtukus ir ekraną. Visas korpusas plastmasinis, bet, tegul būna palaiminti gamintojai, nebraška ir netraška. Toje plastmasėje dar sugebama išlaikyti estetiką – jokios dirbtinės odos, perdėm blizgaus dirbtinio aliuminio ar kitos butaforinės medžiagos. Labai gerai.

EKRANAS. Į korpusą įmontuotas 5 colių lietimui jautrus ekranas dydžiu beveik identiškas penkiskart brangesnio Samsung Galaxy S5 atžvilgiu. Skiriasi tik kokybė – Galaxy S5 ekranas pikselių colyje turi beveik dvigubai daugiau (430ppi prieš 220ppi). Visgi tas skirtumas pastebimas tik arti kišant nosį ar lyginant su kitu telefonu. Tai kasdienių darbų nė kiek netrikdo. Instagraminės nuotraukos, kačiukai tokie pat užtektinai vaiskūs, kaip ir kituose telefonuose. Tiesa, ekranas neapsaugotas Gorilla Glass stiklu, todėl kartu su raktais telefoną nešiotis reikėtų pamiršti (šiaip apskritai reikėtų pamiršti šitą įprotį, negi dviejų kišenių neturit?).

TECHNIKA. Diegdamas pirmąsias programėlės svarsčiau, kad greičiausiai turėsiu lukterėti kokią valandą (arba kokę valandą), kol jos atsidarys. Spekuliacijos nepasitvirtino – viskas veikė be menkiausių trukdžių. Na ką, galvoju, užvarysiu ką ekstremalesnio ir parsiunčiau gigabaito dydžio grafiškai sunkų Asphalt 8. Veikė taip pat, kaip ir mano iPhone 5. Jūs nesupraskite manęs neteisingai – aš paskui dar ir nuoširdžiai stengiausi užlaužt tą programą. Nesėkmingai. Gal ir nereikėtų labai stebėtis – viską veža keturiabranduolis 1.3GHz procesorius ir 1GB RAM. Turinio galėsite prisidėti 4GB, o jei neužteks – telefonas priims ir visas tas jūsų microSD korteles. Jei mėgstate dvigubą tapatybę, tai galėsite įsidėti ir dvi mobiliojo ryšio korteles – vieną SIM, kitą – microSIM. Beje, jei kas išlūžtų, tai man sakė, kad garantinį aptarnavimą suteiks čia pat Lietuvoje. Tai reiškia, kad neveš į Latviją, Švediją ar Alžyrą. O tai reiškia, kad labai gerai.


OPERACINĖ SISTEMA.Operacinė sistema, kurią naudoja Spacer, jus gali nuliūdinti. Tai – Android, tačiau ne pačios naujausios versijos. Telefone vis dar veikia Jelly Bean 4.2.2 versija, išleista 2013-ųjų vasarį, ir abejoju, ar JUST5 planuoja KitKat atnaujinimą. Lieka tikėtis, kad Google Play bus ir toliau tokia palanki tai senesnei operacinei sistemai (o dabar ji tikrai palanki) ir kompanijos nesiliaus jai taikiusios savo programų.

BATERIJA. Gamintojas sako, kad šituo telefonu be sustojimo galima kalbėti 10 valandų, tačiau, kaip ir daugelis kitų,  nepateikia praktinių skaičių. Labai įtemptos kasdienybės akivaizdoje baterija sugeba ištverti ne daugiau nei 6 valandas ir prie to jau tektų priprasti. Įkroviklis turėtų tapti nuolatiniu jūsų kuprinės draugu.  Jei su tuo susitaikiau aš ir kiti baterijų talpos išvarginti pasaulio gyventojai (#firstworldproblems), susitaikytumėte ir jūs.

 
 
KAMEROS. Sveiki atvykę paskaityti apie silpniausią šio telefono vietą. Nei technika, nei nepriekaištinga telefono kokybė neprimena apie 490 litų kainą, tačiau integruotos kameros ją puikiai paliudija. Žadami 8 megapikseliai gale ir 2 megapikseliai priekyje yra labiau žaidimas žmonių patiklumu – nei pirma, nei antra kamera savo darbo neatlieka be priekaištų. Tamsoje fotografuoti praktiškai neįmanoma, o šviesoje geros nuotraukos gaunasi tik susiklosčiusius labai parankioms sąlygoms. Bet kavos puodeliams ir selfie (iš tolo man grūmoja kalbininkė, liepanti sakyti „asmenukėms“) su Instagram filtrais to turėtų užtekti. O juk esate nusiteikę mokėti vos 490 litų.

Dvi savaitės naudojimosi ir aš jau galiu sakyti, kad kompanijos JUST5 siūlomas Spacer telefonas – labai maloni staigmena  pigių telefonų pasiūloje. Ne, aš į jį vis dar neiškeisčiau savo iPhone 5, bet akivaizdu, kad pigus telefonas tikrai dar niekada nebuvo toks paprastas, bet kartu ir patrauklus. Latviai jau išdrįso įžengti į žiauriai kovingą rinką siūlydami dar vieną alternatyvą, tad dabar laikas spręsti jums. Ar išdrįsite rinktis šį tą negirdėto?

Vertinu: 8/10 (trūksta geresnės kameros, dėmesio operacinei sistemai).
Kaina: 490 litų.
Domėkitės: just5.lt

Laisvė, Vakarai ir „Vaikai iš Amerikos viešbučio“


Turiu jums prisipažinti: niekada neplanavau žiūrėti 1990 metais Raimundo Banionio kurto, aštuntojo dešimtmečio Lietuvos tragediją menančio filmo „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, nors pasakojimų girdėjau daug. Aš buvau įsitikinęs, kad Lietuvos kinas, dažniausiai paniręs į svyruojančių medžių ir plaukiojančių debesų vaizdavimą, ir čia negalėtų manęs niekuo nustebinti.

Tą filmą peržiūrėti buvau priverstas vieno projekto metu ir požiūris tą pačią akimirką nepasikeitė – dar kurį laiką mojavau rankomis, dalindamasis savo kritika. Tik ilgiau laikydamas filmą galvoje ėmiau suprasti, koks idiotas buvau ir kaip siauraprotiškai suvokiau R. Baniono idėjas. Pats supratęs, dabar jau jums galiu pasakyti, kad „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ nėra patogus filmas. Jį reikia ilgai brandinti mintyse, kol supranti, kad jis nėra vien apie SSRS, kaip daug kur rašoma, ne apie vaikus, net ir ne apie viešbutį, o apie savos valstybės, savos laisvės netekimą ir neįtikėtiną siekį visa tai sugrąžinti. Režisierius filmo siužetu dėsto aiškiai ir teisingai – be kitų laisvų šalių pavyzdžio, be jų laisvos kultūros ir moralinės paramos visa tai pasiekti būtų buvę kur kas sunkiau. Todėl analizuojant žiauria istorine realybe paremtą filmą Vakarų reikšmė negali būti užmiršta, apie ją turi būti kalbama.

Kertinė juostos idėja – pats pavadinimas. Nors turiu sutikti, kad kažkada Kaune iš tiesų egzistavo viešbutis „Amerika“ ir filmas galimai pavadintas siejant jį su veikėjų veikla jame, tačiau taip pat neklysčiau sakydamas, jog žodžiu „Amerika“ norima pabrėžti išskirtinę Jungtinių Amerikos valstijų vertę ir įtaką filmo veikėjams. Grupelei paauglių su ryžtinguoju Džageriu priešaky Amerika – išsvajota šalis, besivadovaujanti demokratiniais principais, gerbianti savo piliečius, nesibaidanti kritiškos minties ir toleruojanti maištininkus. Valstijos jaunuoliams buvo laisvės simbolis, ta tolima viliojanti vilties sala, kvietusi juos siekti nepriklausomybės sovietinės okupacijos varžomai šaliai ir padėjusi neprarasti tikėjimo sunkiomis akimirkomis. Maksimalizmo, užsispyrimo kupini ir Amerikos įkvėpti jaunuoliai amerikietišku automobiliu vyksta į Palangą, kurioje organizuojamas lietuviškąjį Vudstoką. Prisilietimas prie festivalio, garsėjusio šūkiu „Trys dienos taikos ir muzikos“ – tolimas ir labai laikinas, tačiau Džagerio komanda spėja pajusti laisvės skonį ir darkart suprasti, kad tik nepriklausomybė gali suteikti gyvenimo pilnatvę. Vudstoko atmosferoje pajutusi rimtą grėsmę braškančios imperijos grandinėms, sovietinė valdžia griebėsi KGB priemonių.

Džagerį ir kitus filme vaizduojamus jaunuolius užburia ne tik Amerika bei jos kultūra, bet ir britų grupės „Rolling Stones“ kuriama muzika. Aštuntame dešimtmetyje kūrybinį katarsį patyrusi grupė nėra eilinė grupė – ji kuria maištingą roko muziką, kuri visais laikais buvo karo, suvaržymų prieštara ir laisvės, taikos idėjų simbolis. Viename filmo epizode jaunuolius išjudina Liuksemburgo radijuje pasigirdusi „Rolling Stones“ daina „Satisfaction“. „Rolingai! Nuo šito gabalo aš sienom lipu!“ – sušunka vienas iš jaunuolių, pravarde Šoferis. Tokį emocinį pakilimą paaiškinti nesunku – sužavi ne tik geniali melodija, bet ir žodžiai: „When I’m drivin’ in my car / And that man comes on the radio / He’s tellin’ me more and more / About some useless information / Supposed to fire my imagination.“ Jie jaunuolius išlaisvina, uždega maištingumu ir siekiu išsilaisvinti. Ne veltui jie Liuksemburgo radijui siunčia laiškus ir prašo groti daugiau laisvę aukštinančių „Rolling Stones“ dainų. Saugumiečiai ilgai netrunka ir randa visus laiškus. Perskaitę juos, baugina ir grasina nežmoniškomis sankcijomis.

Akivaizdu, kad tylus maištas saugumą įbaugino labiau nei bet kas kitas. Tačiau, kaip sakė Maironis, „Nebeužtvenksi upės bėgimo, / Norint sau eitų ji pamažu; / Nebsulaikysi naujo kilimo, / Nors ji pasveikint tau ir baisu.“ Žmonių širdyse atsiradęs nepriklausomybės troškimas jau pranašavo totalitarizmo griūtį.

Filme „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ vaizduojami jaunuolių poelgiai bei branda, atrodytų, tiesiog neįtikėtini. Tačiau kai supranti, kad tokių drąsių jaunuolių, paaukojusių savo jaunystę kovoje už laisvę, nuolatos gyvenančių didžio stebuklo laukime, buvo ir realybėje (ir jų buvo tūkstančiai!), apima neįtikėtinas pasididžiavimo jausmas. Tuomet supranti, kad kiekvienas jų maištas, kiekviena jų svajonė ir kiekvienas žingnis pirmyn prisidėjo prie to, kuo esame šiandien.

„Vaikai iš Amerikos viešbučio“. 1990, Vilnius.
Režisierius – R. Banionis
Vaidina – A. Šavelis, G. Ryškuvienė, G. Karka ir kiti
Filmas talpinamas LRT Mediatekoje

Ruoškitės, Facebook Paper sutvarkys jūsų internetinį chaosą


Be didelio trenksmo prieš kelias dienas Facebook internetan paleido dar vieną hipsteriškai mielą videoklipą apie žmones, gyvenimą leidžiančius socialiniame tinkle. Tik šįkart jų veidai atrodė kur kas laimingesni ir šviesesni.  Priežastis aiški – videoklipe pirštu jie braukė ne po įprastai triukšmingą Facebook, o po naująją, švaresnę Facebook Paper programėlę. Šiuo metu ji prieinama tik gyvenantiems JAV (ir tik iPhone turintiems), bet aš, pasitelkdamas juodąją magiją (o tiksliau  - turėdamas amerikietišką iTunes vartotoją), ją parsisiunčiau ir kaipmat dalinuosi, ką pamačiau.

 
Facebook Paper tikslas
– gelbėti vargšus vartotojus, pasiklydusius beribiuose socialinio tinklo laukuose. Programėlė padeda pamiršti visus pašalinius dalykus ir susikoncentruoti į tai, kas svarbiausia – turinį. Naudojant Facebook Paper ne tik patogiau peržiūrėti nuosavų draugų selfie, bet dar ir atrasti naujos informacijos užsiprenumeruojant kanalus pagal tai, kas jus domina – sportas, technologijos, pasaulio naujienos, kačiukai (ne, juokauju, tokio dar nėra) ar dar kažin kas.

 
Visa programos esmė – į atvirlaiškius panašios kortelės ekrane. Pirštu ekrane tas korteles slankiojant galima peržiūrėti visas Facebook naujienas – nuotraukas, nuorodas, komentarus, like paspaudimus ir įžvalgas. Norite kortelę pasižiūrėti iš arčiau – nėr problemos. Braukiate kortelę viršun ir ji jau padidėjusi. Tada galėsite telefoną kraipydamas į šonus norimą nuotrauką peržiūrėti visu dydžiu, o pirštu nuorodą lyg laikraščio puslapį versdamas galėsite perskaityti visą toje nuorodoje esančią informaciją. Atsibodo jūsų draugai? Pirštu dešinėn – ir jūs jau pasirinktame užprenumeruotame rinktiniame kanale kažką skaitote ar žiūrinėjate, didinate savo smegenų tūrį.

Tik nepagalvokit, kad Facebook Paper yra tiesiog dar viena Facebook funkcija atskiroje programėlėje. Nesuabejokite – tai yra visiškai nauja, visas įprastas Facebook funkcijas turinti, pasirinkimo galimybė vartotojams. Norite likti kasdieniame Facebook chaose – likite prie Facebook programėlės, norite turinio, kurio visą laiką buvote nusipelnęs – imkiat ir siųskiat Paper (kai bus galima, žinoma).

Aš renkuosi turinį, o jūs?

Jungtiniai Arabų Emyratai. Dangus – tik pradžia

Siekti žemiškų dalykų nebemadinga, todėl siūlau žvilgtelėti tiesiai į pietus, kur JAE svarsto dangiškas galimybes. Situaciją visai ne iš dangaus kabintais komentarais apžvelgs Paulius Urbonas, Abu Dabyje besimokantis lietuvis. Įdomiau būti tiesiog negali, todėl nelaukdamas perleidžiu žodį. AK

Šių metų lapkričio 17 d. prasidėjo kasmetinis Dubajaus oro festivalis. Oro linijų rinkos analitikai tikėjosi įspūdingų orlaivių užsakymų iš trijų įlankos lyderių – „Emirates“, „Etihad“ ir „Qatar Airways“, tačiau turbūt retas buvo pakankamai drąsus nuspėti tai, kas įvyks. „Emirates“ pradėjo didžiausiu aviacijos istorijoje 99 milijardų dolerių užsakymu, vėliau sekė „Etihad“, „flydubai“ ir „Qatar Airways“. Jų suma – sunkiai protu suvokiami 199 milijardai dolerių. Per vieną dieną – užsakymas penkiems šimtams „Boeing“ ir „Airbus“ lėktuvų ir varikliams per vieną dieną. Kitą dieną Jungtinių Arabų Emyratų spauda citavo Dubajaus šeichą ir šalies premjerą Mohamedą bin Rašidą al Maktumą: „Sakoma, kad tik dangus yra riba ambicijoms. Mes sakome, kad dangus yra tik pradžia.“

Drįsčiau sakyti, kad šiuo metu Emyratai yra labiausiai jūsų dėmesio verta šalis. Per istorijos pamokas mokėmės apie Egipto, Romos ar Kinijos civilizacijų klestėjimus, skaitėme apie tai, kokie turtai ir pasiekimai stebino pasaulį, bet turbūt retas suprantame, jog dabar istorija vyksta čia pat Persijos įlankoje. Tai, kad Dubajus ir Abu Dabis toliau puošiasi milžiniškais dangoraižiais, jau tapo įprastu reiškiniu. Tačiau kitos ambicijos stebėtis verčia ir visko mačiusius. Jungtiniai Arabų Emyratai nebėra ir niekada nebebus vien tik naftos išlepinta milijardierių šeichų valstybėlė. Emyratai pamažu labai stipria šalimi, kuri galės turtingai gyventi ir su gamtos ištekliais, ir be jų.


Ekonomikos diversifikacija jau nebe pirmus metus čia suprantama kaip panacėja potencialioms ir esamoms priklausomybės nuo naftos problemoms spręsti. Čia ji bene įspūdingiausiai, kaip pastebėjo šalies premjeras, prasideda nuo aviacijos sektoriaus. „Emirates“ jau dabar aiškiai pirmauja pasaulyje pagal pervežtų tarptautinių keleivių (atsižvelgiant į distanciją) skaičių, „Etihad“ šiemet penktus metus iš eilės išrinktos geriausiomis pasaulio oro linijomis, o „flydubai“ ir „Air Arabia“ sparčiai kopia į pasaulio pigių oro linijų elitą. Lapkritį Dubajus atsidarė sau antrą oro uostą nekukliu, tik šiam miestui būdingas ambicijas atspindinčiu pavadinimu Dubai World Central. Oro uostas leis pervežti 160 milijonų keleivių per metus (nors sklando gandai, jog numeris gali išsipūsti ir iki 200 milijonų). Tai reiškia, kad beveik 100 milijonų daugiau nei aptarnauja labiausiai apkrautas pasaulyje Atlantos oro uostas. Nepamirškime Dubai International, kuris jau dabar yra tarp 10 didžiausių pasaulio oro uostų! Smulkus dviejų milijonų miestas po septynerių metų galės pervežti iki ketvirčio milijardo keleivių per metus. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog Emyratai išnaudos savo geografinę poziciją ir galės uždirbti milijardus sujungdami Australiją su Europa, Afriką su Rytų Azija ar Indiją su JAV. Didžiausias pasaulio oro uostas, prabangiausios oro linijos ir dažais kvepiantys lėktuvai. „Lufthansa“, „Delta“,  kuriamas „US Airways-American“ konglomerate, artimiausiu metu galėsite tik pavydėti.

Skamba ironiškai, bet būdami vienais didžiausių naftos eksportuotojų pasaulyje, Emyratai agresyviai investuoja į žaliąją energetiką. Šalia Abu Dabio kyla Masdaras – po kelių metų jis bus bene didžiausias pasaulyje save išlaikantis ir aplinkos visiškai neteršiantis miestas. Jei kada nuvyksite į Masdarą ir norėsite aplankyti futuristišką Masdaro institutą, nenustebkite, kad teks keliauti elektra varomais žmogaus nevaldomais mažais automobiliais. Pats institutas kartais primena mokslinės fantastikos Holivudo filmus – beveik viskas kompiuterizuota (net ten, kur ir nebūtina), estetiška ir labai gražu. Kieme stovi didžiulis vertikalus vamzdis, kuris sugauna 10-15 metrų aukštyje esantį vėją ir nukreipia jį įapačią – nereikia kondicionieriaus. Šalia instituto įsikurs Tarptautinės atsinaujinančios energetikos agentūros (International Renewable Energy Agency) centrinė būstinė. Stipriai meluočiau, jeigu sakyčiau, kad šalyje gajus taupus resursų naudojimas (kam taupyti, kai kieme stovi G klasės mersas ir Lamborghini Aventador su septynių litrų varikliais, o benzinas – vandens vertės?), bet pirmi dideli žingsniai link ekologiškos ateities jau padaryti.


Diversifikacijos ambicijos aiškiausiai pastebimos ekonominės strategijos formavimo procese. Emyratams jau pavyko sumažinti gamtos išteklių dalį bendrajame vidaus produkte iki 25%, tačiau reikia nueiti dar labai ilgą kelią iki stiprios įvairiapusiškos ekonomikos. Iš naftos uždirbtus pinigus investuoja Abu Dabio investicijų komisija, kuri valdo apie pusę trilijono dolerių turto. Kompanija valdo ypač diversifikuotą investicijų portfelį, sudarytą iš įvairių finansinių instrumentų. Tuo tarpu, vyriausybė rūpinasi naujų ekonomikos šakų vystymu ir vidurinės klasės atsiradimu. Vien per pastaruosius porą mėnesių Abu Dabyje vyko Įlankos bendradarbiavimo tarybos (Gulf Cooperation Council) centrinių bankų vadovų konferencija apie mažų ir vidutinių bendrovių (SME – Small and Medium Enterprises) vystymą regione bei SME kongresas, kuriame didžiausios Emyratų ir užsienio kompanijos pristatė savo pasiūlymus smulkiajam verslui, o verslininkai turėjo unikalią galimybę pasinetworkinti. Veiksmas vyksta, ir gyvenant sostinėje to nepastebėti neįmanoma.

Grįžkime į Dubajų. Lapkričio 27 dieną, likus vos penkioms dienoms iki Nacionalinės dienos (kai žmonės visuose septyniuose Emyratuose mums sunkiai suprantamais būdais švenčia tautos vienybę) Paryžiuje buvo paskelbta, jog miestas gauna teisę rengti Expo 2020. Tiems, kas matė, kokios pastangos buvo įdėtos į šią kandidatūrą, nebuvo nuostabu, jog milijonai žmonių JAE pasinėrė į masinę euforiją. Dubajus nurungė Izmirą, Jekaterinburgą, Rio de Žaneirą, ir surengs didžiausią renginį Vidurinių Rytų istorijoje prieš pasaulio futbolo čempionatą Katare 2022-ais metais. Miestas pristatė įspūdingą Expo 2020 paviljono projektą. Nebekyla abejonės, kad 2020-ieji metai taps vienais svarbiausių šalies istorijoje – aplink juos formuojamos ekonominės strategijos, augimo planai ir tikslai. Todėl ateinantys šešeri metai iki to bus pažymėti įspūdinga plėtra ir kvapą gniaužiančių projektų vystymu.


Bet ne viskas Emyratuose taip gražu. Tiems, kurie galvoja, kad Abu Dabyje arba Dubajuje galima šimtu procentų įsitraukti į vietinę kultūrą, turiu blogų naujienų. JAE pilietybę turinčių žmonių šalyje – tik apie 15%. Yra šiek tiek turtingų vakariečių, bet dauguma gyventojų šioje valstybėje yra atvykėliai iš Azijos ir Afrikos, dirbantys graudžiai menkai apmokamus darbus. Galbūt arabai ir pastatė Jungtinius Arabų Emyratus, bet indai, pakistaniečiai, filipiniečiai, šrilankiečiai ir nepaliečiai pastatė šią šalį tiesiogine ta žodžio prasme. Abu Dabio gatvėse pamatyti tradicine arabiška khandora apsirengusį vyrą ne taip ir lengva. Absoliuti dauguma žmonių – laimės į Emyratus atvykę ieškoti vyrai iš Azijos šalių, palikę savo šeimas namie, ir dirbantys darbus, kurių save gerbiantys arabai niekada nedirbtų ir nedirbs. Jungtiniai Arabų Emyratai yra pirma pasaulyje valstybė pagal vyrų skaičių, tenkantį vienai moteriai. Ir tais vyrais, deja, ne daug kas rūpinasi. Jie dirba už porą šimtų dolerių per mėnesį, gyvena praktiškai antisanitarinėmis sąlygomis ir vykdo sveikatai ir gyvybei pavojingas užduotis. Sakoma, jog atgal į Katmandu oro uostą Nepale iš Jungtinių Arabų Emyratų kasdien parskrenda bent du ar trys karstai. Žmogaus teisės Emyratuose nėra labai maloni tema: darbo sąlygos ir menki atlyginimai imigrantų gyvenimus daro vergiškai pavojingais ir monotoniškais, bet pigi darbo jėga padeda įgyvendinti arabiškąją svajonę.

Visa tai – tik dalis visko, kas vyksta Emyratuose. Abu Dabiui ir Dubajui iki vakarų alfa miestų galbūt dar toli, bet galima jausti, jog globaliai svarbūs procesai vyksta ir čia. Esu įsitikinęs, kad „resursų užkeikimas“ – kai gamtos ištekliai, esant korumpuotoms institucijoms, ne tik kad nepaskatina, bet net ir stabdo ekonomikos augimą – šitos valstybės nepalietė. Nafta šiuo atveju yra suvokiama ne kaip valstybės identiteto formavimo centras, bet kaip laimingas atsitiktinimas, kurį tinkamai išnaudojus, stiprią ekonomiką galima sukurti ne per penkis šimtus, o per penkiasdešimt metų. Todėl„arabai naftos turi, jie gali sau tai leisti“ argumentas man rimtai neatrodo. Arabai naftos turi, bet ambicijoms įgyvendinti jos vis tiek per mažai, ir jie tai supranta.