Kaip suprasti Lenkiją?

Atrodo, kerti kitos valstybės sieną ir viskas akimirksiu pasikeičia: kultūra, kalba, žmonės, architektūra, spauda, papročiai ir dar daugybė nesuvardijamų dalykų. O štai kirtus Lenkijos sieną kiek kitaip – dar ilgai važiuojant šia šalimi galima justi gabalėlį Lietuvos.

Pirmiausia, tuoj pat už sienos, išvysti visą sienos kirtimo taškui reikalingą atributiką: užrašas, dar papildomai patvirtinantis, kad esi Lenkijoje („Rzeczpospolita Polska“) ir elementariausias eismo taisykles ir normas. Tuoj pasimato savotiška lenkų kalba užrašyti ženklai (mano mėgstamiausias – į kūlvirsčiais bėgantį žmogų netrukus trenkiasi automobilis ir užrašas „Wypadki“, ženklas turbūt sako „Mielas vairuotojau, ar negalėtumei būti toks geras ir nenutrenkinėt žmonių, a?“). Tuoj, visų nuostabai, pradeda matytis lietuviškos reklamos, kviečiančios įsigyti baidarę, išsinuomoti valtį ar apsilankyti Tadeušo gėlynuose.

Dar lietuviškas radijas kuo puikiausiai veikia, kraštovaizdis, miestukai panašūs į lietuviškuosius. Imi dvejoti ar siena jau pervažiuota. Bet dvejonės išsisklaido, nes kažkur ties Suvalkais visa lietuvybė pasibaigia. Tik dar po kokio šimto kilometrų išsibudini, nes ryškiai raudonom raidėm ir dar lietuviška kalba, „Media Markt“ kviečia nusipirkti fotoaparatą „už pigiai“.

Tai štai, Lenkija (dažniausiai pravažiuojama) – krakoviako, plėkų, keistos kokybės kelių, nelabai kokio skonio kavos, kalnų ir lygumų, vilkikų pasaulis, pakelių, nusėtų reklamomis šalis. Turi krūvą didelių miestų su miestų miestu Krokuva priešaky.

Keliai. Kai kas jais tiesiog nevažiuoja (sako „Į Lenkiją tik mašinų gadint“), kai kas postringauja, kad važiuojant į užsienį automobiliu geriau jau keltis keltu į Vokietiją. Gal ir teisingai sako – daug kur statybos, prasti keliai, mažyčiai miestukai kas 5 kilometrus (su kaip papildoma dovana iškylančiomis 70, 50 ir 30 greičių ribojimo lentutėmis). Mažai autostradų. Bet kai dabar Lenkija šiokia tokia kelių vargšė, atrodo, kad netolimoje ateityje taps karaliene - visur dūzgia kelių statybos mašinos.

Kad ir kaip ten bebūtų, man Lenkija teikia džiaugsmą. Kai galvoju apie keliones po Europą automobiliu, apie puikius įspūdžius, visada prisimenu ir Lenkiją – tą didžiąją Europos šalį, turėjusią begalę bendros istorijos akimirkų su Lietuva.

Vandens protrūkis iš dangaus arba odė lietui

Viskas prasideda nuo to, kad kažkur tolumoj mažą giedro dangaus lopinėlį pradeda uždenginėti tirštasluoksniai debesys. Tokie piktoki, bet kai toli, atrodo nepavojingi. Praėjus visai mažam laiko kiekiui, nepastebimai mažo lopinėlio uždenginėjimas pavirsta į viso dangaus okupaciją. O štai tada pajunti tą momentą, kai nebelieka ribos tarp nakties ir dienos.

Tik prasidėjus žemės ir dangaus maišymuisi (t.y. visu galingumu trenkiant žaibams, „grojant“ griaustiniui, krentant iš dangaus vandeniui), įdomu stebėti aplinkinį vyksmą. Smagiausiai ir geriausiai stebėjimas vyksta miesto centre: gatvės ištuštėja, visi pradeda bėgioti prisidengę beplyštančiais maišais (kalbu apie neperlyjamus lietpalčius), visos į pastoges panašios vietos prisipildo žmonių. Kas išsitraukia kokią knygą, kas šnekučiuojasi, kas užeina į parduotuves, vaizduodami, kad pirks ką nors.

O užvis smagiausia yra su taksi. Tokia situacija: miesto centras, iki namų kokie 3 kilometrai. Pareiti – neįmanoma, laukti – nėra kada. Ką daryti? Nieko daugiau nebelieka, tik išsikviesti taksi, kuris parvežtų namo. Atrodo paprastai, bet problema tame, kad į taksi prisiskambinti taip neįmanoma, kaip į kokios televizijos tiesioginį eterį. Galų gale prisiskambinu ir rusišku akcentu išgirstu „Gerai, tuoj pribūsim“. Grįžtu namo.

Myliu lietų. Pažvelkit į jį iš kitos pusės, ir jūs pamilsit. Jei dar nemylit.

Kitokia programinės įrangos pusė

(Beautiful Pixels iliustracija)

Windows operacinę sistemą palikau nuošaliau prieš metus – tada, kai pradėjau naudotis Mac OS X (kuri dailiai buvo sudiegta į naująjį Macbook). Nebenaudodamas Windows pastebėjau – su programine įranga pradėjau elgtis visai kitaip. Nenaudoju jos vien dėl to, kad reikia.

Turėdamas daugiau laisvo laiko, atsidarau Bodega (programa, verta pagyrimo už idėją ir jos išpildymą), dirsteliu į Apple parsisiuntimų puslapiuką. Pasižvalgau  po kategorijas. Pamatau kokią įdomesnę programą – įsidiegiu, pasižiūriu. Nepatinka – ieškau kitos, patinka – ieškau dar.

Būna ir kitaip. Norisi kokios nors programos jau su žinomu tikslu. Sakykime, noriu programos, padedančios atlikti darbus. Peržvelgiu populiariausias, ramiai pėdinu per visas reikalingos kategorijos programas. Vienos funkcionalios, antros patogios, trečios gražios. Ir tikrai, Mac programos yra labai gražios. Atrandi, instaliuoji, ir, atrodo, neberasi pakaitalo. Ir dar akiai smagu tokiom programom naudotis.

Man taip patinka ieškoti, derintis viską prie savęs. Nes tik taip atrandi tobuliausia ir geriausia, ko tau reikia.

Lietuvos dvarų kvapas: Renavo dvaras

Niekada nesidomėjau Lietuvos dvarais. O jei ir domėjausi, tai taip, kaip paprastais muziejais (tai reiškia, kad labai retai). Po to, kai perskaičiau Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, mintys apie šiuos, iš pašalės žiūrint paprastus, statinius pasikeitė. Supratau, koks kadais svarbus, gyvas ir judrus gyvenimas ten vyko. Ir taip nutiko, kad dvarus įsimylėjau. Kaip tik ir nuvykom į vieną jų – Renavo dvarą.

Negaliu nupasakoti kokia ypatinga atmosfera ten tvyro. Senumu kvepianti bibliotekėlė, seni paveikslai, suskeldėjusi siena, seni daiktai. Istorija.

(Biblioteka, kurioje planuojama filmuoti „Tadą Blindą“)

(Nesvietiškai statūs ir aukšti laiptai, kuriais treniruodavo lipti arklius)

Vieno susitikimo istorija

Tik dabar pastėbėjau, kad BlogOut vyksta jau ketvirtus metus. Nors jei sakyti tiesą, tik dabar supratau, kad tai yra ilgai. Nuo pat 2007-ųjų. Nuo pirminės idėjos iki dabar. O toji idėja buvo tokia… (darosi panašu į pasaką? nebijok, Skaitytojau, ilgai neužtruksiu)

Anuomet dar nokstančioje Lietuvos blogosferoje (gal jau pagal dabartinius kalbinius standartus reiktų sakyti „tinklaraštosferoje“?) norėjosi kažko paprasto – visiškai nepanašaus (gerai jau gerai – tik truputį panašaus) į tuomet vykusią LBK (Lietuvos Blogerių Konferenciją – LOGIN pirmtakę). Norėjau, kad blogeriai tiesiog susirinktų pasišnekėti, susipažintų. Tuomet protelio man buvo ne kažkiek (dabar, naiviai tikiu, bent kažkiek padaugėjo), nieko neorganizavau. Surašiau idėjas, bendra „tinklaraštininkų komisija“ viskam pritarė ir taip gavosi LBS per Jonines.

Kiti BlogOut’ai – jau su daugiau organizuotumo (aišku, taip atsirado programa), pagrindinis veiksmas vyksta konferencijų salėje. Kaip ten bebūtų (čia labai tiktų angliškas žodis anyways, bet tiek jau to – jei rašau lietuviškai, tai nesustosiu) stengiuosi išlaikyti pagrindinę BlogOut idėją – nuoširdus bendravimas, daug pažinčių, truputėlis įdomaus ir lengvo turinio. Tą tikiuosi įgyvendinti ir šiųmetyje BlogOut, tik dar su žiupsneliu naujienų, kurias, tikiuosi, pavyks įgyvendinti.

P.S. Jei sumasinau, registracija jau atvira tinklaraštininkams.